Enterinė mityba: kas tai, kada skiriama ir kaip ji taikoma?

Enterinė mityba – tai medicininės mitybos būdas, kai organizmui reikalingos maistinės medžiagos tiekiamos į virškinamąjį traktą. Ji gali būti vartojama per burną specialių medicininės paskirties mišinių forma arba tiekiama per zondą į skrandį ar žarnyną.

Enterinė mityba skiriama tada, kai įprasto maisto nepakanka, žmogus negali saugiai kramtyti ar ryti, tačiau virškinamasis traktas veikia ir gali įsisavinti maistines medžiagas. Tai nėra įprastas maisto papildas ar savarankiškai pasirenkama priemonė – enterinė mityba yra gydytojo arba klinikinės mitybos specialisto parenkama mitybos terapija.

Gydytojas Stephan C. Bischoff, MD, teigia: „Enterinė mityba yra medicininio gydymo dalis. Jos būdas, sudėtis ir taikymas turi būti parenkami individualiai, pagal paciento būklę.“

Enterinės mitybos paskirtis

Enterinės mitybos tikslas – užtikrinti pakankamą energijos, baltymų, skysčių, vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų kiekį, kai įprastas valgymas tampa nepakankamas arba nesaugus. Ji gali būti reikalinga trumpą laiką, pavyzdžiui, po operacijos ar ūmios ligos, arba ilgiau, jei rijimo, virškinimo ar mitybos sutrikimai išlieka.

Enterinė mityba dažniausiai taikoma kaip gydymo plano dalis. Ji gali padėti palaikyti kūno svorį, raumenų masę, gijimą, atsistatymą po ligos ir bendrą organizmo aprūpinimą maistinėmis medžiagomis. Ji negydo pagrindinės ligos, tačiau gali padėti organizmui gauti tai, ko reikia sveikimui ar būklės stabilizavimui.

Enterinė ir parenterinė mityba

Enterinė mityba dažnai painiojama su parenterine mityba. Pagrindinis skirtumas yra maistinių medžiagų patekimo kelias. Enterinė mityba naudoja virškinamąjį traktą, o parenterinė mityba tiekiama tiesiai į kraują per veną.

Jei virškinamasis traktas veikia, dažnai pirmenybė teikiama enteriniam keliui. Parenterinė mityba svarstoma tada, kai virškinamojo trakto naudoti negalima arba jis nepajėgia įsisavinti reikiamų maistinių medžiagų.

Enterinės mitybos skyrimo priežastys

Enterinė mityba gali būti skiriama pacientams, kurie negali gauti pakankamai maistinių medžiagų įprastu būdu. Tai gali nutikti dėl rijimo sutrikimų po insulto, neurologinių ligų, galvos ir kaklo navikų, onkologinio gydymo, sunkių infekcijų, pooperacinio laikotarpio, išsekimo ar kitų būklių, kai valgymas tampa nepakankamas.

Ji taip pat gali būti reikalinga, kai žmogus valgo, bet suvartojamo maisto kiekio nepakanka kūno poreikiams. Tokiais atvejais vertinamas svorio kritimas, apetito sumažėjimas, suvartojamo maisto kiekis, ligos sunkumas, raumenų masės mažėjimas ir bendra mitybos rizika.

Gydytojas Stephan C. Bischoff, MD, su bendraautoriais nurodo: „Namų enterinė mityba gali būti skiriama pacientams, kuriems gresia mitybos nepakankamumas arba jis jau nustatytas, kai įprastu maistu nepavyksta patenkinti organizmo poreikių, bet virškinamasis traktas veikia.“ 

Enterinės mitybos taikymo būdai

Enterinė mityba gali būti taikoma keliais būdais. Jei žmogus gali saugiai ryti, pirmiausia gali būti skiriami specialios medicininės paskirties geriamieji mišiniai. Jie vartojami kaip papildoma arba pagrindinė mitybos dalis, kai įprastas maistas neužtikrina pakankamo energijos ir baltymų kiekio.

Jei žmogus negali saugiai ryti arba per burną suvartoja per mažai maisto, gali būti taikomas maitinimas per zondą. Zondas gali būti įvedamas per nosį į skrandį ar plonąją žarną. Kai enterinė mityba reikalinga ilgiau, gali būti naudojama gastrostoma arba jejunostoma – specialus maitinimo kelias tiesiai į skrandį ar žarnyną.

Maitinimas gali būti skiriamas porcijomis, tam tikru dienos metu arba nuolat, naudojant specialią pompą. Konkretus būdas priklauso nuo paciento būklės, virškinimo tolerancijos, zondo vietos, mitybos poreikių ir gydymo tikslo.

Enteriniai mišiniai

Enteriniai mišiniai yra specialios medicininės paskirties produktai, kurių sudėtis pritaikyta paciento mitybos poreikiams. Juose gali būti baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralų, mikroelementų, elektrolitų, skaidulų ir vandens.

Mišiniai gali skirtis energijos kiekiu, baltymų kiekiu, skaidulų sudėtimi, riebalų šaltiniais, osmoliališkumu ir paskirtimi. Vieni mišiniai tinka bendram mitybos papildymui, kiti gali būti parenkami pagal konkrečią klinikinę situaciją, pavyzdžiui, esant didesniam baltymų poreikiui, virškinimo sutrikimams ar skysčių ribojimui.

Mišinio nereikėtų rinktis vien pagal skonį, kainą ar bendrą produkto aprašymą. Netinkamas mišinys, kiekis ar vartojimo greitis gali sukelti pykinimą, viduriavimą, pilvo pūtimą arba neužtikrinti reikiamų mitybos poreikių.

Enterinė mityba namuose

Enterinė mityba gali būti tęsiama namuose, jei paciento būklė stabili ir yra sudarytas aiškus mitybos planas. Tokiu atveju pacientas arba artimieji turi būti apmokyti, kaip naudoti mišinį, prižiūrėti zondą ar gastrostomą, plauti sistemą, stebėti simptomus ir atpažinti galimas komplikacijas.

Namų enterinė mityba dažniausiai pradedama po gydymo ligoninėje arba specialistų įvertinimo. Priežiūroje gali dalyvauti gydytojas, gydytojas dietologas, dietistas, slaugytojas, vaistininkas, pacientas ir artimieji. Toks komandinis darbas padeda parinkti tinkamą mitybos kiekį, stebėti toleravimą ir laiku koreguoti planą.

Namų sąlygomis būtina laikytis higienos, tinkamai laikyti mišinius, naudoti rekomenduotą maitinimo greitį ir reguliariai plauti zondą. Savavališkas mišinio keitimas, zondo nepraplovimas ar maitinimas netinkamoje kūno padėtyje gali didinti komplikacijų riziką.

Galimos komplikacijos

Enterinė mityba gali būti saugi ir naudinga, kai taikoma pagal medicinines rekomendacijas. Nepageidaujami simptomai dažniausiai susiję su mišinio toleravimu, maitinimo greičiu, zondo padėtimi, higiena arba pagrindine liga.

Gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, pilvo pūtimas, refliuksas, kosulys maitinimo metu, zondo užsikimšimas, zondo pasislinkimas, odos paraudimas ar skausmas aplink gastrostomą. Kai kurie simptomai gali būti lengvi, tačiau pasikartojantys ar stiprėjantys požymiai turi būti aptarti su gydytoju arba slaugytoju.

Aspiracijos rizika yra viena rimtesnių komplikacijų. Ji reiškia, kad maitinimo mišinys ar skrandžio turinys gali patekti į kvėpavimo takus. Dėl šios priežasties dažnai rekomenduojama maitinimo metu ir kurį laiką po jo būti pakeltoje padėtyje, jei gydytojas nėra nurodęs kitaip.

Priežiūra ir stebėjimas

Enterinės mitybos veiksmingumas vertinamas ne tik pagal tai, ar pacientas gauna mišinį. Stebimi svorio pokyčiai, raumenų būklė, apetitas, virškinimo toleravimas, tuštinimasis, skysčių balansas, kraujo tyrimai, žaizdų gijimas ir bendra savijauta.

Mitybos planas gali būti koreguojamas, jei pacientas netoleruoja mišinio, krenta svoris, atsiranda viduriavimas, vidurių užkietėjimas, pykinimas arba keičiasi pagrindinės ligos eiga. Kartais reikia pakeisti mišinio rūšį, vartojimo greitį, skysčių kiekį ar maitinimo laiką.

Reguliarus stebėjimas padeda išvengti nepakankamos mitybos, skysčių trūkumo, virškinimo sutrikimų ir zondo priežiūros problemų. Pacientui ar artimiesiems verta turėti aiškias instrukcijas, kada kreiptis į medikus ir kokių požymių neignoruoti.

Požymiai, dėl kurių reikia kreiptis į medikus

Į gydytoją, slaugytoją arba skubios pagalbos skyrių reikia kreiptis, jei atsiranda požymių, galinčių rodyti netoleravimą, infekciją, zondo problemą ar kvėpavimo takų riziką.

Kreiptis reikia, jei pasireiškia bent vienas iš šių požymių:

• stiprus pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar pilvo skausmas;
• kosulys, dusulys, karščiavimas arba springimas maitinimo metu;
• zondas užsikemša, iškrenta, pasislenka arba per jį nepavyksta suleisti mišinio;
• aplink gastrostomą atsiranda paraudimas, pūliavimas, kraujavimas, stiprus skausmas ar nemalonus kvapas;
• greitai krenta svoris, mažėja šlapimo kiekis arba atsiranda silpnumas;
• maitinimas tampa netoleruojamas, nors anksčiau buvo taikomas be problemų.

Jei zondas ar gastrostomos vamzdelis iškrenta, nereikėtų bandyti jo įstatyti savarankiškai, jei tokie veiksmai nebuvo aiškiai apmokyti ir nurodyti gydytojo. Tokiu atveju reikia vadovautis individualiu priežiūros planu arba kreiptis skubios medicininės pagalbos.

Dažniausios klaidos

Viena dažniausių klaidų – enterinių mišinių keitimas be specialisto rekomendacijos. Net jei du produktai atrodo panašūs, jų energinė vertė, baltymų kiekis, skaidulos, riebalų sudėtis ir toleravimas gali skirtis. Netinkamas pakeitimas gali sukelti virškinimo sutrikimus arba nepakankamą maistinių medžiagų kiekį.

Kita dažna problema – per greitas maitinimas. Per didelis kiekis per trumpą laiką gali sukelti pykinimą, pilvo pūtimą, refliuksą ar viduriavimą. Maitinimo greitis turi būti parenkamas pagal paciento būklę, zondo vietą ir toleravimą.

Taip pat pasitaiko nepakankamas zondo plovimas, netinkama higiena, maitinimas gulint visiškai horizontaliai, simptomų ignoravimas ir bandymas naudoti naminius trintus mišinius be specialisto priežiūros. Tokie veiksmai gali didinti zondo užsikimšimo, infekcijų ir nepakankamos mitybos riziką.

Enterinės mitybos trukmė

Enterinės mitybos trukmė priklauso nuo priežasties. Kai kuriems pacientams ji reikalinga tik kelias savaites, pavyzdžiui, kol atsistato rijimas, apetitas ar bendra būklė po ligos. Kitiems ji gali būti taikoma kelis mėnesius ar ilgiau, jei mitybos sutrikimas išlieka.

Sprendimas tęsti, mažinti arba nutraukti enterinę mitybą priimamas pagal klinikinę būklę. Vertinama, ar žmogus gali saugiai valgyti per burną, ar gauna pakankamai energijos ir baltymų, ar svoris stabilus, ar nėra komplikacijų.

Enterinės mitybos nutraukti staiga nereikėtų, nebent taip nurodo gydytojas. Dažniausiai pereinama palaipsniui, didinant įprasto maisto kiekį ir stebint, ar organizmo poreikiai patenkinami be papildomos mitybos pagalbos.

DUK (dažniausiai užduodami klausimai)

Šaltiniai

ESPEN – ESPEN practical guideline: Home enteral nutrition https://www.espen.org/files/ESPEN-Guidelines/ESPEN_practical_guideline_Home_enteral_nutrition.pdf

Cleveland Clinic – Tube Feeding (Enteral Nutrition): How It Works, Types, Placement https://my.clevelandclinic.org/health/treatments/21098-tube-feeding–enteral-nutrition