Demencija po insulto: simptomai, priežastys ir gydymas

Demencija po insulto – tai pažintinių funkcijų sutrikimas, kuris yra pakankamai ryškus, kad apsunkintų savarankišką kasdienį gyvenimą. Žmogui gali būti sunku planuoti veiksmus, sutelkti dėmesį, priimti sprendimus, prisiminti informaciją, orientuotis aplinkoje ar tinkamai įvertinti pavojų. Sutrikimai gali prasidėti iš karto po insulto, išryškėti reabilitacijos metu arba tapti pastebimi tik po kelių mėnesių. Jie nebūtinai apsiriboja atminties praradimu, kuris dažniau siejamas su Alzheimerio liga.

Pažinimo sutrikimai po insulto yra dažni, tačiau ne kiekvienas sutrikimas reiškia demenciją. Moksliniame pareiškime nurodoma, kad per pirmuosius metus tam tikro laipsnio pažinimo sunkumų gali patirti daugiau nei pusė insultą išgyvenusių žmonių, o per penkerius metus demencija gali išsivystyti iki trečdalio pacientų. Individuali rizika labai skiriasi ir priklauso nuo insulto sunkumo, jo vietos, ankstesnės smegenų būklės bei kraujagyslių rizikos veiksnių. Daliai žmonių funkcijos per pirmuosius mėnesius pastebimai pagerėja.

Demencijos po insulto reikšmė

Terminas „pažinimo sutrikimas po insulto“ apima įvairaus sunkumo pokyčius – nuo nedidelių dėmesio ar informacijos apdorojimo problemų iki demencijos. Demencija diagnozuojama ne vien pagal testo rezultatą ar užmaršumą. Būtina įvertinti, ar pažinimo pokyčiai trukdo žmogui tvarkyti finansus, vartoti vaistus, gaminti maistą, saugiai judėti, bendrauti ir atlikti kitus anksčiau įprastus veiksmus. Vertinimą gali apsunkinti paralyžius, kalbos sutrikimas ar regos problemos, nes fizinė negalia taip pat mažina savarankiškumą.

Demencija po insulto dažnai priskiriama kraujagyslinės demencijos grupei, tačiau šios sąvokos nėra visiškai tapačios. Kraujagyslinį pažinimo sutrikimą gali sukelti ne tik kliniškai pastebėtas insultas, bet ir ilgainiui progresuojanti smulkiųjų smegenų kraujagyslių liga. Be to, žmogus vienu metu gali turėti kraujagyslinį pažeidimą ir Alzheimerio ligai būdingų pokyčių. Insultas tokiais atvejais gali paspartinti anksčiau nepastebėto pažinimo blogėjimo išryškėjimą.

Lengvas pažinimo sutrikimas ir demencija

Esant lengvam pažinimo sutrikimui, žmogus gali tapti lėtesnis, dažniau pamiršti susitarimus ar sunkiau atlikti sudėtingas užduotis, tačiau dažniausiai dar sugeba gyventi gana savarankiškai. Jam gali prireikti užrašų, kalendoriaus, priminimų ar daugiau laiko informacijai apdoroti. Demencijos atveju sunkumai tampa tokie ryškūs, kad be kito žmogaus pagalbos kyla pavojus netinkamai vartoti vaistus, pasiklysti ar priimti nesaugius finansinius sprendimus. Riba tarp šių būklių nustatoma vertinant ne vien atmintį, bet ir realų kasdienį funkcionavimą.

Pažinimo pokyčių atsiradimas po insulto

Pažinimo funkcijos gali pablogėti pačio insulto metu, kai pažeidžiama už atmintį, dėmesį, kalbą ar planavimą atsakinga smegenų sritis. Pirmosiomis dienomis vertinimą gali iškreipti nuovargis, skausmas, infekcija, vaistai, miego stoka, nerimas ar delyras. Dėl šios priežasties ankstyvas tyrimas naudingas planuojant saugumą ir reabilitaciją, tačiau jo rezultatas ne visada parodo ilgalaikę būklę. Išsamus vertinimas dažnai kartojamas stabilizavusis sveikatai ir praėjus pradiniam sveikimo laikotarpiui.

Galimos kelios ligos eigos. Vieniems žmonėms funkcijos staiga pablogėja ir vėliau išlieka stabilios, kitiems po pradinio pagerėjimo prasideda lėtesnis blogėjimas, o dar kitiems demencija išryškėja tik patyrus pakartotinius insultus. Pažinimo sutrikimas taip pat gali tapti pastebimas praėjus daugiau nei trims ar šešiems mėnesiams. Net trumpalaikiai pažinimo sunkumai po insulto siejami su didesne būsimos demencijos rizika, todėl jų nereikėtų ignoruoti vien todėl, kad būklė laikinai pagerėjo.

Pagrindiniai demencijos po insulto simptomai

Simptomai priklauso nuo pažeistos smegenų vietos ir iki insulto buvusios žmogaus būklės. Kraujagysliniam pažinimo sutrikimui dažnai būdingas sulėtėjęs informacijos apdorojimas, dėmesio ir vykdomųjų funkcijų sunkumai. Atmintis taip pat gali pablogėti, tačiau kai kuriems žmonėms ji nėra pats ryškiausias pradinis simptomas. Kasdienybėje pirmiausia gali išryškėti nesugebėjimas nuosekliai atlikti kelių veiksmų arba prisitaikyti prie netikėtos situacijos.

Artimieji gali pastebėti, kad žmogus tapo neįprastai pasyvus, nebesugeba pradėti veiklos arba priima rizikingus sprendimus. Simptomai kartais klaidingai aiškinami tingėjimu, užsispyrimu ar normaliu senėjimu. Vertėtų atkreipti dėmesį ne į vienkartinę klaidą, o į naujus, pasikartojančius sunkumus, kurių prieš insultą nebuvo. Ypač svarbu įvertinti, ar jie kelia pavojų žmogaus saugumui ir savarankiškumui.

Atminties ir dėmesio sutrikimai

Žmogus gali pamiršti neseniai gautą informaciją, suplanuotus vizitus ar tai, ar jau išgėrė vaistus. Jam gali būti sunku sekti pokalbį, išlaikyti dėmesį skaitant arba atlikti užduotį, kai aplinkoje yra triukšmo. Kartais informacija nėra visiškai pamirštama, tačiau jai prisiminti reikia daugiau laiko ar užuominos. Dėmesio problemos gali lemti ir atminties klaidas, nes žmogus iš pradžių tinkamai neįsimena pateiktos informacijos.

Planavimo ir sprendimų priėmimo sunkumai

Vykdomosios funkcijos padeda suplanuoti veiksmus, pasirinkti jų seką, pastebėti klaidą ir pakeisti neveiksmingą sprendimą. Po insulto žmogus gali nebesugebėti paruošti anksčiau gerai žinomo patiekalo, apmokėti sąskaitų ar suplanuoti kelionės. Jis gali pradėti užduotį, tačiau nežinoti, ką daryti toliau, arba pakartotinai atlikti tą patį veiksmą. Sutrikęs pavojų vertinimas gali lemti nesaugų elgesį virtuvėje, gatvėje ar tvarkant pinigus.

Kalbos, orientacijos ir mąstymo pokyčiai

Insultas gali sukelti afaziją – gebėjimo kalbėti, suprasti, skaityti ar rašyti sutrikimą. Afazija pati savaime nėra demencija, todėl kalbos sunkumų turinčio žmogaus pažintiniai gebėjimai neturėtų būti vertinami vien pagal tai, kaip sklandžiai jis atsako žodžiu. Taip pat gali sutrikti erdvinis suvokimas, skaičiavimas, objektų atpažinimas ar orientacija nepažįstamoje aplinkoje. Tinkamai pritaikyti testai ir logopedo įvertinimas padeda atskirti kalbos sutrikimą nuo platesnio pažinimo blogėjimo.

Elgesio ir emocinės būklės pasikeitimai

Po insulto gali atsirasti apatija, dirglumas, impulsyvumas, emocinis nepastovumas, nerimas ar socialiai netinkamas elgesys. Kai kuriems žmonėms sumažėja iniciatyva, todėl jie ilgą laiką sėdi nieko neveikdami, nors nėra paralyžiuoti. Kiti gali nebesuvokti savo sutrikimų ir atmesti artimųjų siūlomą pagalbą. Elgesio pokyčius būtina vertinti kartu su depresijos, skausmo, miego, vaistų ir kitų sveikatos problemų galimybe.

Demencijos, delyro ir depresijos skirtumai

Po insulto atsiradęs sumišimas ne visada reiškia demenciją. Delyras prasideda staiga, paprastai per kelias valandas ar dienas, o žmogaus budrumas ir dėmesys ryškiai svyruoja. Jį gali sukelti infekcija, dehidratacija, medžiagų apykaitos sutrikimas, vaistai, skausmas ar pats insultas. Staigus sumišimas turi būti vertinamas skubiai, nes pašalinus priežastį būklė gali pagerėti.

Depresija gali sukelti motyvacijos, koncentracijos, miego ir atminties sunkumų, todėl išoriškai kartais primena demenciją. Tačiau depresijai dažniau būdinga nuolat prislėgta nuotaika, interesų praradimas, beviltiškumas ir savęs nuvertinimas. Demencija, depresija ir delyras gali pasireikšti kartu, todėl vienos būklės nustatymas neatmeta kitų. Pokyčius turi vertinti gydytojas, atsižvelgdamas į jų pradžią, svyravimą ir poveikį kasdieniam gyvenimui.

Demencijos po insulto priežastys

Pagrindinė tiesioginė priežastis yra kraujotakos sutrikimo ar kraujosruvos sukeltas smegenų audinio pažeidimas. Žuvusios nervinės ląstelės nebegali atlikti ankstesnių funkcijų, tačiau smegenys turi tam tikrą gebėjimą persitvarkyti ir dalį veiklos perduoti išlikusiems tinklams. Galutinis poveikis priklauso ne tik nuo pažeisto audinio tūrio, bet ir nuo jo vietos bei ryšių su kitomis smegenų sritimis. Net palyginti mažas insultas strategiškai svarbioje vietoje gali sukelti ryškų pažinimo sutrikimą.

Demencija po insulto dažnai atsiranda dėl kelių kartu veikiančių veiksnių. Prie ūmaus pažeidimo gali prisidėti ankstesni nebylūs infarktai, baltosios medžiagos pakitimai, smegenų atrofija ar neurodegeneracinė liga. Vyresnio žmogaus smegenys gali turėti mažesnį funkcinį rezervą, todėl toks pats insultas sukelia didesnį poveikį nei anksčiau sveikoms smegenims. Dėl šios priežasties diagnozuojant vertinama ir iki insulto buvusi atmintis bei savarankiškumas.

Insulto vieta ir smegenų pažeidimo dydis

Didesni ir sunkesni insultai paprastai kelia didesnę pažinimo sutrikimo riziką, tačiau dydis nėra vienintelis veiksnys. Pažeidus kaktines skiltis ir jų ryšius, dažniau sutrinka planavimas, iniciatyva bei elgesio kontrolė. Smilkininių sričių pažeidimas gali labiau paveikti atmintį, o kairiojo pusrutulio insultas – kalbą ir sudėtingų veiksmų organizavimą. Gumburo, hipokampo ar kitų strategiškai svarbių sričių pažeidimas gali sukelti ryškius sutrikimus net tada, kai bendras infarkto plotas nėra didelis.

Pakartotiniai insultai ir smulkiųjų kraujagyslių liga

Kiekvienas naujas insultas gali sumažinti likusį smegenų rezervą ir pagilinti jau esančius sunkumus. Keli maži infarktai skirtingose vietose gali sukelti vadinamąją daugybinių infarktų demenciją, kurios eiga neretai blogėja pakopomis. Smulkiųjų kraujagyslių liga pažeidžia giliąsias smegenų struktūras ir baltąją medžiagą, todėl signalai tarp skirtingų sričių perduodami lėčiau. Tuomet ypač gali sutrikti informacijos apdorojimo greitis, dėmesys, eisena ir vykdomosios funkcijos.

Anksčiau prasidėję smegenų pokyčiai

Iki insulto žmogus galėjo turėti nepastebėtą lengvą pažinimo sutrikimą, Alzheimerio ligos pradžią ar kraujagyslių sukeltų smegenų pokyčių. Insultas tokiu atveju tampa įvykiu, po kurio anksčiau kompensuoti sunkumai tampa akivaizdūs. Mišri demencija, kai kartu veikia kraujagyslinis ir neurodegeneracinis pažeidimas, vyresniame amžiuje nėra reta. Diagnozei svarbu išsiaiškinti, ar atmintis, orientacija ar kasdienė veikla pradėjo blogėti dar iki insulto.

Riziką didinantys veiksniai

Demencijos po insulto rizika didėja vyresniame amžiuje, po sunkaus ar pakartotinio insulto ir esant ankstesniam pažinimo blogėjimui. Jai taip pat svarbūs aukštas kraujospūdis, diabetas, prieširdžių virpėjimas, padidėjęs cholesterolio kiekis, rūkymas ir kitos kraujagyslių ligos. Diabetas bei prieširdžių virpėjimas kai kuriuose tyrimuose siejami su maždaug pusantro ar dvigubai didesne pažinimo sutrikimo po insulto rizika. Riziką gali didinti ir didelis ankstesnių nebylių smegenų pažeidimų kiekis.

Pažinimo būklę gali pabloginti depresija, miego sutrikimai, nekoreguotas klausos ar regos susilpnėjimas, infekcijos, nepakankama mityba ir kai kurių vaistų poveikis. Šie veiksniai ne visuomet yra tikroji demencijos priežastis, tačiau juos ištaisius žmogaus funkcionavimas gali pagerėti. Svarbu peržiūrėti ypač tuos vaistus, kurie sukelia mieguistumą, sumišimą ar mažina kraujospūdį tiek, kad atsiranda silpnumas. Vertinant riziką reikia atsižvelgti į visą žmogaus sveikatos būklę, o ne vien į galvos smegenų tyrimo rezultatą.

Demencijos po insulto diagnostika

Vieno tyrimo, galinčio patvirtinti demenciją po insulto, nėra. Diagnozė nustatoma derinant pokalbį su pacientu ir artimaisiais, neurologinį ištyrimą, pažintinių funkcijų testus, kasdienės veiklos vertinimą, laboratorinius bei galvos smegenų tyrimus. Taip pat svarbu nustatyti, ar simptomai nėra geriau paaiškinami delyru, depresija, kalbos sutrikimu, vaistais ar kita liga. Vertinimo metu lyginama dabartinė būklė su žmogaus gebėjimais iki insulto.

Neurologė dr. Nada El Husseini pabrėžia: „Insultą patyrę žmonės turėtų būti sistemingai vertinami dėl pažinimo sutrikimų, kad gydymas prasidėtų vos atsiradus požymiams.“ Ankstyvas vertinimas leidžia tinkamai suplanuoti reabilitaciją, pagalbą vartojant vaistus, saugų grįžimą namo ir artimųjų mokymą. Tačiau testai turi būti kartojami, nes pirmuosius šešis mėnesius pažinimo būklė gali svyruoti ir keistis. Vienas anksti atliktas testas neturėtų tapti galutine negrįžtamos demencijos išvada.

Pažintinių funkcijų vertinimas

Pradiniam patikrinimui gali būti naudojamas Monrealio pažintinių funkcijų vertinimas, trumpasis protinės būklės tyrimas ar kiti testai. Monrealio testas dažnai yra jautresnis lengviems vykdomųjų funkcijų ir dėmesio sutrikimams, tačiau rezultatus gali paveikti išsilavinimas, kalba, rega, klausa, rankos silpnumas ar afazija. Nustačius sutrikimų, atliekamas išsamesnis neuropsichologinis vertinimas, parodantis žmogaus stipriąsias ir silpnąsias pažinimo sritis. Tyrimai taip pat padeda stebėti, ar būklė gerėja, išlieka stabili, ar blogėja.

Galvos smegenų vaizdiniai ir laboratoriniai tyrimai

Kompiuterinė tomografija arba magnetinio rezonanso tomografija padeda įvertinti insulto vietą, dydį ir kitus smegenų pokyčius. Magnetinio rezonanso tyrimas gali geriau parodyti smulkiųjų kraujagyslių ligą, senesnius infarktus, mikrohemoragijas ir baltosios medžiagos pažeidimus. Vaizdinis tyrimas ne visada tiksliai parodo žmogaus kasdienius gebėjimus, todėl jo rezultatas vertinamas kartu su simptomais. Vien tik smegenų nuotrauka negali patvirtinti arba paneigti demencijos.

Kraujo tyrimais gali būti tikrinama skydliaukės veikla, vitamino B12 kiekis, gliukozė, elektrolitai, kepenų ir inkstų funkcija. Šie tyrimai padeda rasti būkles, kurios gali sukelti arba sustiprinti sumišimą ir pažinimo sunkumus. Atsižvelgiant į simptomus, gali prireikti infekcijos, miego sutrikimų ar kitų ligų tyrimų. Nustačius ištaisomą priežastį, dalis simptomų gali sumažėti, nors insulto sukeltas smegenų pažeidimas išlieka.

Artimųjų pateikiamos informacijos reikšmė

Artimieji dažnai geriausiai žino, kaip žmogus tvarkėsi iki insulto ir kas pasikeitė po jo. Jie gali papasakoti apie pamirštamus vaistus, neapmokėtas sąskaitas, pasiklydimą, neįprastus sprendimus ar asmenybės pokyčius. Ši informacija ypač svarbi, kai pats pacientas nesuvokia sutrikimų, turi afaziją arba negali patikimai prisiminti ankstesnės būklės. Vertinimui naudinga pateikti konkrečius pavyzdžius ir apytikslę jų atsiradimo datą.

Demencijos po insulto gydymas

Šiuo metu nėra vaisto, galinčio atkurti visą dėl insulto žuvusį smegenų audinį ar patikimai išgydyti demenciją po insulto. Gydymo tikslai yra užkirsti kelią naujiems smegenų pažeidimams, maksimaliai išnaudoti išlikusius gebėjimus, gydyti būklę bloginančius sutrikimus ir padėti žmogui kuo ilgiau išlikti savarankiškam. Planas priklauso nuo konkrečių pažinimo, kalbos, judėjimo ir emocinių sunkumų. Dažniausiai reikalingas kelių sričių specialistų bendradarbiavimas.

Gydymas turi būti reguliariai peržiūrimas, nes žmogaus poreikiai laikui bėgant keičiasi. Vienu laikotarpiu svarbiausia gali būti intensyvi reabilitacija, o kitu – saugus vaistų vartojimas, pagalba namuose ar artimųjų atokvėpis. Reikėtų nustatyti konkrečius ir praktiškus tikslus, pavyzdžiui, savarankiškai pasiruošti pusryčius arba saugiai nueiti iki vonios. Bendras pažintinių pratimų atlikimas be ryšio su kasdienėmis užduotimis ne visada duoda tokios naudos kaip individualiai pritaikyta veikla.

Pakartotinio insulto rizikos mažinimas

Svarbiausia medicininė gydymo dalis yra naujo insulto prevencija. Atsižvelgiant į pirmojo insulto priežastį, gali būti skiriami kraujospūdį ar cholesterolį mažinantys vaistai, antitrombocitiniai preparatai arba antikoaguliantai, taip pat gydomas diabetas ir prieširdžių virpėjimas. Šių vaistų negalima savarankiškai pradėti, keisti ar nutraukti, nes kraujavimo ir naujo insulto rizika priklauso nuo individualios situacijos. Kraujagyslių rizikos kontrolė negali panaikinti jau atsiradusios demencijos, tačiau gali sulėtinti tolesnį pažeidimų kaupimąsi.

Vaistai ir jų galimybės

Donepezilis, rivastigminas, galantaminas ir memantinas vartojami tam tikroms Alzheimerio ligos formoms, tačiau jų nauda esant vien tik demencijai po insulto nėra patikimai įrodyta. Todėl šie vaistai paprastai nėra automatiškai skiriami kiekvienam kraujagyslinę demenciją turinčiam žmogui. Jie gali būti svarstomi, kai gydytojas įtaria kartu esančią Alzheimerio ligą ar kitą neurodegeneracinę patologiją. Sprendžiant būtina įvertinti galimą naudą, nepageidaujamą poveikį, pulsą, kitus vaistus ir bendrą paciento būklę.

Antipsichoziniai ar raminamieji vaistai nėra įprastas atminties ir planavimo sutrikimų gydymas. Jie gali didinti mieguistumą, kritimų, sumišimo ir kai kurių kraujagyslinių komplikacijų riziką. Tokie preparatai svarstomi tik esant labai dideliam sujaudinimui, psichozei ar elgesiui, keliančiam pavojų pačiam žmogui ar aplinkiniams, kai saugesnės priemonės nepadeda. Prieš skiriant vaistus svarbu ieškoti skausmo, infekcijos, baimės, alkio, triukšmo ar kitos elgesį provokuojančios priežasties.

Kognityvinė, fizinė ir kalbos reabilitacija

Kognityvinė reabilitacija orientuojama į konkrečius kasdienius sunkumus. Gali būti mokoma naudotis kalendoriumi, telefonu, užduočių sekomis, žadintuvais ir aplinkos ženklais. Ergoterapeutas vertina gebėjimą gaminti maistą, rengtis, apsipirkti ir saugiai atlikti buitines užduotis. Dėmesio lavinimas ir atminties strategijos parenkamos pagal išlikusius gebėjimus, o ne taikomos vienodai visiems pacientams.

Kineziterapija padeda gerinti judėjimą, pusiausvyrą ir fizinį pajėgumą, o logopedas gali dirbti su afazija, kalbos supratimu, komunikacija ir rijimu. Žmogui gali būti pasiūlytos kortelės, gestai, rašymas, paveikslėliai ar elektroninės komunikacijos priemonės. Artimieji taip pat turi būti išmokyti bendrauti taip, kad žmogus galėtų dalyvauti priimant sprendimus. Reabilitacija tęsiama tol, kol ji padeda siekti realių funkcinių tikslų.

Miego, nuotaikos ir kitų sutrikimų gydymas

Depresija, nerimas ir miego sutrikimai gali reikšmingai pabloginti dėmesį, atmintį ir dalyvavimą reabilitacijoje. Juos gydant žmogaus kasdienis funkcionavimas gali pagerėti net tuomet, kai insulto sukeltas pažeidimas neišnyksta. Gydymas gali apimti psichologinę pagalbą, dienos režimo koregavimą, fizinį aktyvumą ir gydytojo parinktus vaistus. Esant beviltiškumui, kalboms apie mirtį ar savižudybę, pagalbos reikia nedelsiant.

Taip pat svarbu gydyti skausmą, infekcijas, vidurių užkietėjimą, šlapinimosi problemas, klausos ir regos sutrikimus. Reikėtų įvertinti miego apnėjos galimybę, ypač jei žmogus garsiai knarkia, naktį nustoja kvėpuoti ar dieną yra labai mieguistas. Gydytojas turėtų periodiškai peržiūrėti visus vartojamus vaistus ir atsisakyti nereikalingų preparatų, galinčių didinti sumišimą. Kartais ištaisius kelias tokias problemas pažinimo būklė pagerėja labiau nei tikėtasi.

Pagalba kasdienėje veikloje

Kasdienė pagalba turėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp saugumo ir likusio savarankiškumo. Jeigu už žmogų atliekama viskas, jis gali greičiau prarasti dar turimus įgūdžius ir pasitikėjimą savimi. Tačiau palikus atlikti užduotis, kurių jis nebesugeba saugiai kontroliuoti, kyla traumų, apsinuodijimo ar finansinės žalos rizika. Pagalbos lygis turi būti pritaikomas konkrečiai užduočiai ir periodiškai peržiūrimas.

Naudinga sukurti nuspėjamą dienos režimą, sumažinti nereikalingą triukšmą ir dažnai nekeisti daiktų vietos. Informaciją geriau pateikti trumpais sakiniais ir po vieną užduotį, paliekant pakankamai laiko atsakyti. Sudėtingą veiksmą galima padalyti į kelis paprastus žingsnius ir pateikti tik tiek pagalbos, kiek tuo metu reikia. Pastovi rutina mažina klaidų skaičių ir gali sumažinti nerimą.

Vaistų vartojimo ir buities organizavimas

Vaistų dėžutės, žadintuvai ir rašytinis planas gali būti naudingi tik tada, kai žmogus supranta jų paskirtį ir pajėgia teisingai reaguoti į priminimą. Esant demencijai, vien automatinio priminimo gali nepakakti, todėl artimasis ar slaugytojas turėtų patikrinti, ar vaistai tikrai išgerti. Taip pat reikia įvertinti maisto gaminimą, buitinių prietaisų naudojimą, sąskaitų apmokėjimą ir gebėjimą išsikviesti pagalbą. Rizikingos užduotys turėtų būti supaprastintos arba atliekamos prižiūrint.

Kritimų, pasiklydimo ir kitų pavojų mažinimas

Namuose verta pašalinti laisvus kilimus, laidus ir kitus kliuvinius, pagerinti apšvietimą bei prireikus įrengti turėklus. Ant durų ir spintelių gali būti naudojami aiškūs užrašai ar paveikslėliai. Jeigu žmogus pasiklysta, palieka įjungtą viryklę ar nebesiorientuoja eisme, reikalingas skubus saugumo plano peržiūrėjimas. Vairavimo galimybės turi būti įvertintos individualiai, nes gera fizinė jėga dar nereiškia, kad žmogus pakankamai greitai reaguoja ir priima saugius sprendimus.

Bendravimas su pažinimo sunkumų turinčiu žmogumi

Kalbant reikėtų palaikyti akių kontaktą, vartoti aiškius sakinius ir neužduoti kelių klausimų vienu metu. Žmogui turi būti suteikta laiko suprasti informaciją ir suformuluoti atsakymą. Nereikėtų kiekvienos klaidos taisyti, ginčytis dėl nereikšmingų detalių ar kalbėti apie pacientą taip, tarsi jo nebūtų kambaryje. Esant afazijai, galima naudoti gestus, piešinius, rašytinius pasirinkimus ir kitus logopedo rekomenduotus būdus.

Artimųjų ir slaugančių žmonių vaidmuo

Artimieji padeda pastebėti būklės pokyčius, organizuoti vizitus, užtikrinti vaistų vartojimą ir palaikyti kasdienę rutiną. Jie taip pat gali padėti specialistams suprasti, kurie gebėjimai buvo prarasti, o kurie išliko. Vis dėlto pagalba neturėtų virsti visišku sprendimų atėmimu, jeigu žmogus dar gali dalyvauti juos priimant. Informacija ir pasirinkimai turi būti pateikiami jam suprantama forma.

Ilgalaikė slauga gali sukelti fizinį ir emocinį išsekimą, miego stoką, nerimą bei socialinę izoliaciją. Artimųjų poreikiai turi būti reguliariai vertinami kartu su paciento poreikiais, o atsakomybę naudinga paskirstyti keliems žmonėms. Gali prireikti slaugos namuose, dienos centro, laikinos atokvėpio paslaugos ar psichologinės pagalbos. Perdegęs slaugantis žmogus negali užtikrinti nei savo, nei paciento saugumo.

Ligos eiga ir pasveikimo galimybės

Pažinimo sutrikimų eiga po insulto nėra vienoda. Pirmuosius kelis mėnesius dalis žmonių atgauna funkcijas, nes sumažėja ūminio pažeidimo poveikis, vyksta reabilitacija ir smegenys persitvarko. Moksliniame pareiškime nurodoma, kad iki penktadalio insultą išgyvenusių žmonių, kuriems nustatytas lengvas pažinimo sutrikimas, gali visiškai atgauti pažinimo funkcijas. Didžiausia pažanga dažniausiai pastebima per pirmuosius šešis mėnesius, tačiau pagerėjimas gali tęstis ir vėliau.

Demencijos atveju visiškas ankstesnių gebėjimų grįžimas yra mažiau tikėtinas, tačiau tai nereiškia, kad gydymas ir reabilitacija nebeturi prasmės. Žmogus gali išmokti kompensavimo strategijų, sustiprinti išlikusius gebėjimus ir tapti saugesnis kasdienybėje. Būklė gali ilgą laiką išlikti stabili arba blogėti pakopomis po naujų kraujagyslinių įvykių. Tikslios individualios prognozės vien pagal insulto nuotrauką nustatyti negalima.

Požymiai, dėl kurių reikia skubios pagalbos

Nauji neurologiniai simptomai demencija sergančiam žmogui neturėtų būti automatiškai priskiriami jo pagrindinei ligai. Pakartotinis insultas gali pasireikšti staigiu veido persikreipimu, vienos rankos ar kojos silpnumu, kalbos, regos, pusiausvyros arba orientacijos sutrikimu. Net jeigu simptomai išnyksta po kelių minučių, tai gali būti praeinantis smegenų išemijos priepuolis. Tokiu atveju Lietuvoje reikia nedelsiant skambinti numeriu 112.

Skubios medicinos pagalbos reikia ir tada, kai:

• žmogus staiga nebesupranta, kur yra, neatpažįsta artimųjų arba jo budrumas ryškiai svyruoja;
• atsiranda naujas vienos kūno pusės silpnumas, veido asimetrija, neaiški kalba, regos ar pusiausvyros sutrikimas;
• kartu pasireiškia stiprus galvos skausmas, traukuliai, sąmonės netekimas, karščiavimas ar pakartotinis vėmimas.

Staigus sumišimas gali būti susijęs ne tik su insultu, bet ir su infekcija, sumažėjusia gliukozės koncentracija, vaistais ar kita pavojinga būkle. Namuose neįmanoma patikimai nustatyti priežasties, todėl nereikėtų laukti, ar žmogus „išsimiegos“. Greitas įvertinimas ypač svarbus, nes dalis ūminio insulto gydymo metodų gali būti taikomi tik ribotą laiką.

Pakartotinio insulto ir tolesnio pažinimo blogėjimo prevencija

Prevencijos planas turi būti sudarytas pagal tai, kas sukėlė pirmąjį insultą. Svarbu reguliariai vartoti paskirtus vaistus, kontroliuoti kraujospūdį, cholesterolį ir gliukozę bei gydyti prieširdžių virpėjimą. Taip pat rekomenduojamas pagal galimybes pritaikytas fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, rūkymo nutraukimas ir alkoholio ribojimas. Žmogui, turinčiam pažinimo sutrikimų, šių rekomendacijų įgyvendinimui dažnai būtina artimųjų pagalba.

Prevencija apima ir kritimų, socialinės izoliacijos, fizinio pasyvumo bei miego problemų mažinimą. Klausos ar regos korekcija padeda žmogui geriau orientuotis, bendrauti ir dalyvauti reabilitacijoje. Pažinimo būklė turėtų būti pakartotinai vertinama, jeigu artimieji pastebi naują blogėjimą arba žmogui tampa sunkiau atlikti kasdienes užduotis. Reguliarus stebėjimas padeda atskirti lėtą ligos eigą nuo naujo insulto ar ištaisomos sveikatos problemos.

DUK – dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

American Heart Association – Cognitive impairment after stroke is common, and early diagnosis and treatment needed https://newsroom.heart.org/news/cognitive-impairment-after-stroke-is-common-and-early-diagnosis-and-treatment-needed

American Heart Association – Cognitive Impairment After Ischemic and Hemorrhagic Stroke: Top Things to Know https://professional.heart.org/en/science-news/cognitive-impairment-after-ischemic-and-hemorrhagic-stroke/top-things-to-know