Diabetas vyresniame amžiuje: gydymas, mityba ir kasdienė kontrolė

Dalinkitės:

Diabetas vyresniame amžiuje reikalauja individualios priežiūros, nes vienodo gliukozės kiekio ar HbA1c tikslo visiems senjorams nėra. Gydytojas turi vertinti ne tik diabeto trukmę, bet ir širdies bei inkstų būklę, atmintį, regėjimą, judėjimą, mitybą, vartojamų vaistų skaičių ir žmogaus gebėjimą savarankiškai laikytis gydymo. Aktyvaus ir savarankiško 70-mečio poreikiai gali labai skirtis nuo silpno, keliomis lėtinėmis ligomis sergančio 85-mečio poreikių. Svarbiausias tikslas yra ne kuo mažesnis gliukozės rodmuo, o saugi kontrolė, padedanti išvengti hipoglikemijos, ryškios hiperglikemijos ir diabeto komplikacijų.

Turinys

Vyresni žmonės dažniau susiduria su būklėmis, kurios apsunkina diabeto savikontrolę. Tai gali būti atminties ir dėmesio sutrikimai, depresija, silpnumas, kritimai, šlapimo nelaikymas, regos ar klausos pablogėjimas ir keliolikos skirtingų vaistų vartojimas. Dėl to šiuolaikinėse rekomendacijose patariama reguliariai vertinti ne tik gliukozę, bet ir funkcinius, psichologinius bei socialinius žmogaus poreikius. Kai gydymas tampa per sudėtingas, jį gali būti saugiau supaprastinti, negu reikalauti, kad pacientas bet kokia kaina pasiektų labai žemą HbA1c.

Diabeto ypatumai vyresniame amžiuje

Vyresniame amžiuje dažniausiai nustatomas 2 tipo cukrinis diabetas, tačiau dalis žmonių nuo jaunystės gyvena su 1 tipo diabetu ir negali nutraukti insulino. Senstant gali mažėti inkstų veikla, raumenų masė, apetitas ir gebėjimas greitai prisitaikyti prie gliukozės svyravimų. Organizmas taip pat gali silpniau perspėti apie artėjančią hipoglikemiją, todėl drebulys ar stiprus alkis pasireiškia ne visada. Vietoje jų gali atsirasti mieguistumas, sumišimas, silpnumas ar griuvimas.

Gydymą apsunkina ir tai, kad senjorai dažnai serga hipertenzija, širdies nepakankamumu, lėtine inkstų liga, neuropatija ar demencija. Vieni gliukozę mažinantys vaistai gali būti naudingi širdžiai ar inkstams, o kiti gali didinti hipoglikemijos, dehidratacijos arba svorio mažėjimo riziką. Geriatrijos gydytoja ir endokrinologė dr. Medha Munshi pabrėžia: „Šių žmonių poreikiai yra unikalūs, todėl siekiama padėti jiems gyventi taip, kaip jie įsivaizduoja geriausią gyvenimo kokybę.“ Dėl to diabeto gydymas turi būti derinamas prie žmogaus sveikatos, galimybių ir prioritetų, o ne vien prie jo amžiaus pase.

Dažniausi diabeto simptomai senjorams

Padidėjus gliukozės kiekiui gali pasireikšti troškulys, dažnas šlapinimasis, nuovargis, burnos džiūvimas, neryškus matymas ir nepaaiškinamas svorio mažėjimas. Taip pat gali dažniau kartotis odos, šlapimo takų ar grybelinės infekcijos, o žaizdos gyti lėčiau. Vis dėlto vyresni žmonės simptomus neretai palaiko įprastais senėjimo požymiais arba jų išvis nepastebi. Todėl diabetas kartais nustatomas tik atliekant profilaktinius kraujo tyrimus arba jau atsiradus komplikacijų.

Senjorams ryški hiperglikemija gali pasireikšti netipiškai – sumišimu, vangumu, pablogėjusia pusiausvyra, šlapimo nelaikymu ar staigiu savarankiškumo sumažėjimu. Šiuos pokyčius gali sustiprinti infekcija, nepakankamas skysčių vartojimas arba netinkamai vartojami vaistai. Naujas sumišimas neturėtų būti automatiškai priskiriamas demencijai ar amžiui. Tokiu atveju būtina įvertinti gliukozę ir ieškoti kitų ūmios būklės priežasčių.

Individualūs gliukozės ir HbA1c tikslai

HbA1c parodo apytikslį vidutinį gliukozės kiekį per pastaruosius du ar tris mėnesius. Daugeliui jaunesnių suaugusiųjų dažnai siekiama mažesnio nei 7 procentų rodmens, tačiau vyresniems žmonėms tikslas gali būti aukštesnis. Jis priklauso nuo bendros sveikatos, numatomos gyvenimo trukmės, hipoglikemijos rizikos, diabeto komplikacijų ir gebėjimo savarankiškai valdyti gydymą. Geras rezultatas yra toks, kuris mažina ilgalaikę žalą, bet nesukelia pavojingai žemo gliukozės kiekio ar nepakeliamos gydymo naštos.

Vyresnio žmogaus būklė	Dažnai svarstomas HbA1c tikslas	Apytikslis gliukozės kiekis prieš valgį	Pagrindinis gydymo prioritetas
Gera sveikata, išlikęs savarankiškumas ir pažintinės funkcijos	Mažiau nei 7,0–7,5 %	Apie 4,4–7,2 mmol/l	Ilgalaikių komplikacijų prevencija, išvengiant hipoglikemijos
Kelios lėtinės ligos, lengvas pažinimo ar funkcinis sutrikimas	Mažiau nei 8,0 %	Apie 5,0–8,3 mmol/l	Saugesnė kontrolė ir paprastesnis gydymas
Labai sudėtinga sveikatos būklė, ryškus silpnumas ar demencija	HbA1c gali nebūti pagrindinis orientyras	Dažnai apie 5,6–10,0 mmol/l	Hipoglikemijos ir simptominės hiperglikemijos prevencija

Lentelėje pateikti orientaciniai, o ne kiekvienam žmogui automatiškai taikomi tikslai. HbA1c rezultatas gali būti mažiau patikimas sergant mažakraujyste, pažengusia inkstų liga, po kraujo perpylimo ar esant kitoms raudonųjų kraujo kūnelių gyvavimo trukmę keičiančioms būklėms. Be to, tinkamas HbA1c vidurkis neparodo, ar gliukozė dažnai svyruoja nuo labai žemos iki labai aukštos. Dėl to gydytojas gali vertinti gliukomačio arba nuolatinio gliukozės jutiklio duomenis kartu su HbA1c.

Diabeto gydymas vyresniame amžiuje

Gydymo planas sudaromas įvertinus diabeto tipą, inkstų funkciją, širdies ligas, kūno svorį, apetitą, hipoglikemijos riziką ir kitus vartojamus vaistus. Vyresniems pacientams paprastai teikiama pirmenybė preparatams, kurie turi mažą hipoglikemijos riziką ir gali būti vartojami paprastai. Kai žmogus serga širdies nepakankamumu, aterosklerozine širdies liga ar lėtine inkstų liga, vaistas gali būti parenkamas ir dėl jo poveikio šiems organams. Todėl preparatas, kuris tinka vienam senjorui, kitam gali būti neveiksmingas ar per daug rizikingas.

Gydymas turi būti periodiškai peržiūrimas, ypač po hospitalizacijos, kritimo, svorio sumažėjimo, inkstų veiklos pokyčio ar hipoglikemijos. Kartais anksčiau tinkama dozė tampa per didelė, nes žmogus pradeda mažiau valgyti arba jo organizmas vaistą šalina lėčiau. Gydymo intensyvinimas nėra vienintelė galima kryptis – gali būti pagrįsta sumažinti dozę, atsisakyti rizikingesnio preparato ar supaprastinti insulino schemą. Svarbu, kad pakeitimai būtų atliekami kartu su gydytoju, o ne savarankiškai.

Geriamieji ir leidžiamieji vaistai

Metforminas daugeliui 2 tipo diabetu sergančių žmonių išlieka tinkamas vaistas, jeigu inkstų veikla leidžia jį saugiai vartoti. Jis retai pats sukelia hipoglikemiją, tačiau gali sukelti virškinimo sutrikimų, o ilgai vartojant kartais siejamas su vitamino B12 stoka. Dozė turi būti peržiūrima blogėjant inkstų veiklai, esant dehidratacijai ar sunkiai ūminei ligai. Labai silpnam, blogai valgančiam žmogui net ir įprastas vaistas gali tapti sunkiau toleruojamas.

SGLT2 inhibitoriai gali būti naudingi sergant širdies nepakankamumu ar lėtine inkstų liga, tačiau gali skatinti dažnesnį šlapinimąsi, skysčių netekimą ir lytinių organų grybelines infekcijas. GLP-1 receptorių agonistai gali mažinti gliukozę, kūno svorį ir dalies širdies bei kraujagyslių komplikacijų riziką, bet dėl pykinimo ir sumažėjusio apetito gali netikti liesam ar silpstančiam senjorui. DPP-4 inhibitoriai paprastai turi mažą hipoglikemijos riziką, tačiau jų poveikis gliukozei yra vidutinis. Sulfonilkarbamidų grupės preparatai gali sukelti užsitęsusią hipoglikemiją, todėl vyresniems žmonėms jie vartojami atsargiau.

Gydymas insulinu

Insulinas būtinas kiekvienam 1 tipo diabetu sergančiam žmogui ir daliai pacientų, sergančių 2 tipo diabetu. Jo gali prireikti, kai kitų vaistų nepakanka, labai padidėja gliukozė, mažėja svoris arba žmogus serga ūmine liga. Insulino dozė turi būti derinama su valgymu, fiziniu aktyvumu ir inkstų veikla. Praleidus valgį, suleidus netinkamą dozę ar supainiojus preparatus gali išsivystyti sunki hipoglikemija.

Vyresniam žmogui gali būti sunku įžiūrėti švirkštiklio skaičius, tiksliai nustatyti dozę, prisiminti injekcijos laiką ar apskaičiuoti angliavandenius. Tokiais atvejais gydytojas gali svarstyti paprastesnį režimą, ilgiau veikiantį bazinį insuliną, aiškesnes dozių instrukcijas ar artimųjų pagalbą. Kai kuriems pacientams sudėtinga kelių kasdienių injekcijų schema gali būti supaprastinta nesukeliant reikšmingo gliukozės pablogėjimo ir kartu sumažinant hipoglikemijos riziką. Tačiau 1 tipo diabetu sergančiam žmogui bazinio insulino nutraukti negalima.

Vaistų vartojimo supaprastinimas

Gydymo supaprastinimas nereiškia, kad diabetas nebegydomas. Jo tikslas – pašalinti nereikalingą sudėtingumą, sumažinti hipoglikemijos riziką ir padėti žmogui patikimai laikytis likusio plano. Gali būti mažinamas dozių skaičius, keli vaistai vartojami tuo pačiu metu arba sudėtinga korekcinė insulino schema keičiama aiškesne. Sprendimas priklauso nuo diabeto tipo, gliukozės svyravimų ir paciento gebėjimų.

Peržiūrint gydymą svarbu patikrinti, kas iš tiesų paruošia ir paduoda vaistus. Tablečių dėžutė ar telefono priminimas padeda tik tada, kai žmogus supranta, ką turi padaryti, ir negeria tos pačios dozės pakartotinai. Esant atminties sutrikimams gali būti reikalingas artimojo, slaugytojo arba kito prižiūrinčio asmens dalyvavimas. Vaistų sąrašas turėtų būti aiškus, nuolat atnaujinamas ir prieinamas visiems pacientą gydantiems specialistams.

Hipoglikemijos pavojus ir jos atpažinimas

Hipoglikemija dažniausiai laikomas mažesnis nei 3,9 mmol/l gliukozės kiekis. Ji ypač aktuali vartojant insuliną, sulfonilkarbamidus ar meglitinidus, o riziką didina nepakankamas valgymas, alkoholis, didesnis fizinis aktyvumas ir blogėjanti inkstų veikla. Galimi simptomai yra prakaitavimas, drebulys, alkis, širdies plakimas, silpnumas ir nerimas. Vyresniems žmonėms pirmieji požymiai kartais būna sumišimas, neįprastas elgesys, koordinacijos sutrikimas, mieguistumas ar griuvimas.

Sąmoningam ir galinčiam saugiai nuryti žmogui žema gliukozė paprastai gydoma greitai pasisavinamais angliavandeniais, pavyzdžiui, gliukozės tabletėmis ar saldžiu gėrimu. Po maždaug 15 minučių gliukozė patikrinama dar kartą ir, jei ji vis dar žema, veiksmai kartojami pagal individualų planą. Sąmonę praradusiam žmogui maisto ir gėrimų duoti negalima, nes jis gali užspringti. Jeigu yra paskirtas gliukagonas, artimieji turėtų mokėti jį panaudoti, o nesant gliukagono ar žmogui neatsigaunant būtina skambinti numeriu 112.

Mityba sergant diabetu

Vienos visiems tinkamos „diabetinės dietos“ nėra. Mityba turi padėti valdyti gliukozę, kraujospūdį ir cholesterolį, bet kartu suteikti pakankamai energijos, baltymų, vitaminų ir skysčių. Vyresniame amžiuje per griežtas kalorijų ar angliavandenių ribojimas gali skatinti silpnumą, raumenų masės mažėjimą ir nepakankamą mitybą. Dėl to svorio mažinimas turėtų būti rekomenduojamas tik tada, kai jis saugus ir duoda daugiau naudos nei rizikos.

Konkurentų straipsniuose daug dėmesio dažnai skiriama vadinamųjų greitųjų ir lėtųjų angliavandenių atskyrimui. Tai naudinga, tačiau vyresniam žmogui ne mažiau svarbūs porcijų dydžiai, bendras valgymo režimas, baltymų kiekis, apetitas ir vaistų derinimas su maistu. Vaisių, kruopų ar duonos nebūtina visiškai atsisakyti – svarbesnis tinkamas kiekis ir derinimas su daržovėmis, baltymais bei riebalais. Staigūs ir griežti mitybos pokyčiai gali būti pavojingi, jeigu nepakoreguojamos insulino ar kitų vaistų dozės.

Reguliarus valgymo režimas ir porcijų dydžiai

Reguliarus valgymas ypač svarbus žmonėms, kurių vaistų ar insulino poveikis yra susietas su maisto vartojimu. Praleidus valgį, gliukozė gali nukristi per žemai, o vėliau persivalgius – stipriai padidėti. Valgymo laikas nebūtinai turi būti identiškas kiekvieną dieną, tačiau didelių neplanuotų tarpų geriau vengti. Žmogui sumažėjus apetitui gydytojas turi peržiūrėti ir gliukozę mažinančių vaistų dozes.

Paprastas lėkštės principas gali padėti valdyti porcijas neskaičiuojant kiekvieno angliavandenių gramo. Maždaug pusę lėkštės gali sudaryti nekrakmolingos daržovės, ketvirtadalį – baltymų šaltinis, o kitą ketvirtadalį – kruopos, bulvės, ankštiniai ar kitas angliavandenių turintis produktas. Porcijos koreguojamos pagal kūno svorį, aktyvumą, gliukozės rodmenis ir apetitą. Labai liesam ar svorio netenkančiam žmogui energijos kiekio riboti nereikėtų vien dėl diabeto diagnozės.

Angliavandenių, baltymų ir riebalų pasirinkimas

Angliavandeniai turi didžiausią tiesioginį poveikį gliukozei po valgio, tačiau jų kokybė ir kiekis skiriasi. Dažniau rekomenduojamos daržovės, ankštiniai, viso grūdo produktai ir tinkamo dydžio vaisių porcijos, nes jos suteikia skaidulų ir kitų maistinių medžiagų. Saldūs gėrimai, saldainiai ir didelės rafinuotų grūdų porcijos gliukozę paprastai pakelia greičiau. Vis dėlto hipoglikemijos atveju greitai pasisavinami angliavandeniai yra būtina gydymo priemonė, o ne „draudžiamas produktas“.

Baltymų šaltiniai padeda išsaugoti raumenų masę ir ilgiau jaustis sotiems. Galima rinktis žuvį, paukštieną, kiaušinius, pieno produktus, tofu, pupeles ir lęšius, atsižvelgiant į inkstų būklę bei kramtymo galimybes. Riebalų visiškai atsisakyti nereikia – dažniau pasirenkami riešutai, sėklos, žuvis ir augaliniai aliejai. Sergant pažengusia inkstų liga baltymų, kalio, fosforo ir skysčių rekomendacijos turi būti individualizuotos, todėl savarankiška labai daug baltymų turinti dieta gali būti netinkama.

Mityba sumažėjus apetitui ar kūno svoriui

Nepageidaujamas svorio mažėjimas vyresniame amžiuje gali rodyti nepakankamą mitybą, depresiją, dantų problemas, rijimo sutrikimą, infekciją, vėžį ar per stiprų vaistų poveikį. Tokiu atveju svarbiausias tikslas gali būti ne svorio mažinimas, o pakankamas energijos ir baltymų kiekis. Naudingi mažesni, dažnesni ir lengvai sukramtomi patiekalai, kuriuose maistas koncentruotas, bet ne per daug saldus. Nuolatinį apetito sumažėjimą arba svorio kritimą reikėtų aptarti su gydytoju ir dietistu.

Kai žmogus valgo labai mažai, įprasta insulino ar sulfonilkarbamido dozė gali tapti per didelė. Pykinimą ir apetito sumažėjimą taip pat gali sukelti kai kurie GLP-1 grupės vaistai, todėl jų nauda turi būti lyginama su silpnumo ir raumenų praradimo rizika. Maisto papildai ar specialūs gėrimai gali būti naudingi, tačiau kai kuriuose jų yra daug angliavandenių. Produktą ir jo vartojimo laiką geriausia derinti prie vaistų bei gliukozės stebėjimo plano.

Gliukozės kiekio stebėjimas namuose

Gliukozės matavimo dažnis priklauso nuo gydymo ir hipoglikemijos rizikos. Insuliną kelis kartus per dieną vartojančiam žmogui gali reikėti dažnų matavimų, o vien mažą hipoglikemijos riziką turinčius geriamuosius vaistus vartojančiam pacientui kasdieniai patikrinimai ne visada suteikia papildomos naudos. Matavimų planas turi turėti aiškų tikslą – padėti koreguoti gydymą, nustatyti hipoglikemiją arba suprasti maisto ir aktyvumo poveikį. Matavimas be aiškaus veiksmų plano gali tik didinti nerimą ir gydymo naštą.

Rezultatus naudinga vertinti kartu su valgymo, vaistų, fizinio aktyvumo ir simptomų informacija. Pavienis aukštas rodmuo po didesnio valgio nebūtinai reiškia, kad reikia papildomos vaistų dozės. Kur kas svarbesni pasikartojantys dėsningumai, naktinės hipoglikemijos ir dideli svyravimai. Gydytojas turėtų aiškiai nurodyti, kokiais atvejais pakanka pakartoti matavimą, o kada reikia kreiptis medicininės pagalbos.

Gliukomačio ir gliukozės jutiklio naudojimas

Naudojant gliukomatį reikia nusiplauti ir nusausinti rankas, nes ant pirštų likęs maistas gali iškraipyti rezultatą. Testo juostelės turi būti nepasibaigusio galiojimo, tinkamai laikomos ir skirtos konkrečiam aparatui. Susilpnėjus regėjimui ar rankų miklumui gali būti naudingi didesnį ekraną, garsinį atsakymą arba paprastesnį valdymą turintys aparatai. Artimieji taip pat turi žinoti, kaip teisingai pamatuoti gliukozę ir kur laikomos priemonės.

Nuolatinis gliukozės jutiklis gali parodyti naktines ir nepastebimas hipoglikemijas, gliukozės kitimo kryptį bei įspėti apie pavojingą rodmenį. Jis ypač naudingas insuliną vartojantiems žmonėms, tačiau signalai ir duomenų gausa kai kuriuos senjorus gali gluminti. Technologija turi būti parinkta pagal regėjimą, klausą, rankų miklumą, atmintį ir artimųjų galimybes padėti. Endokrinologė dr. Medha Munshi yra taikliai pasakiusi, kad technologija yra kaip batas – norint gero rezultato, jis turi tikti konkrečiam žmogui.

Fizinis aktyvumas ir saugus judėjimas

Fizinis aktyvumas gali gerinti jautrumą insulinui, raumenų jėgą, pusiausvyrą, judrumą ir širdies sveikatą. Vyresniems žmonėms naudinga derinti ištvermės, raumenų stiprinimo, lankstumo ir pusiausvyros pratimus. Veikla turi būti pritaikyta prie širdies būklės, sąnarių, neuropatijos, regėjimo ir kritimų rizikos. Net reguliarus vaikščiojimas, atsistojimai nuo kėdės ar pratimai sėdint gali būti vertingi, jei intensyvesnis sportas nėra saugus.

Insuliną ar hipoglikemiją galinčius sukelti vaistus vartojantis žmogus turėtų žinoti, kaip fizinis aktyvumas veikia jo gliukozę. Kartais reikia matuoti gliukozę prieš veiklą ir po jos, turėti greitai pasisavinamų angliavandenių bei koreguoti vaistų dozę pagal gydytojo planą. Esant pėdų opai, stipriam neuropatiniam skausmui, nestabiliai širdies ligai ar labai aukštai gliukozei fizinio aktyvumo planas turi būti aptartas su specialistu. Nauja veikla pradedama palaipsniui, o ne bandant iš karto pasiekti didelį krūvį.

Diabetas, atminties sutrikimai ir savarankiškumas

Diabetas ir pažinimo sutrikimai gali vienas kitą apsunkinti. Atminties problemų turintis žmogus gali pamiršti pavalgyti, pakartotinai suleisti insuliną, supainioti vaistus ar nebeatpažinti hipoglikemijos. Kita vertus, dažnos sunkios hipoglikemijos gali būti susijusios su blogesne pažintine ir funkcine būkle. Dėl to vyresniems diabetu sergantiems žmonėms rekomenduojama periodiškai vertinti atmintį, nuotaiką ir gebėjimą atlikti gydymo veiksmus.

Apie gydymo sunkumus gali įspėti nepaaiškinami gliukozės svyravimai, praleistos konsultacijos, pasibaigę vaistai arba dažni greitosios pagalbos iškvietimai. Esant lengvam sutrikimui gali pakakti užrašyto plano, automatinių priminimų ir paruoštų vaistų dėžučių. Ryškesnio sutrikimo atveju vaistus ir insuliną turi kontroliuoti patikimas žmogus. Tikslas nėra be reikalo atimti savarankiškumą, bet laiku suteikti tiek pagalbos, kad gydymas išliktų saugus.

Širdies, inkstų, akių ir nervų apsauga

Kasdienė diabeto kontrolė apima ne tik gliukozę. Svarbu reguliariai vertinti kraujospūdį, cholesterolį, inkstų filtraciją ir albumino kiekį šlapime. Atsižvelgiant į individualią riziką gali būti skiriami kraujospūdį mažinantys, cholesterolį koreguojantys ir širdį bei inkstus saugantys vaistai. Gera šių veiksnių kontrolė padeda mažinti infarkto, insulto, inkstų nepakankamumo ir kitų komplikacijų riziką.

Diabetas gali pažeisti akių tinklainę ir periferinius nervus, todėl reikalingi reguliarūs akių bei pėdų tyrimai. Neryškus matymas, staiga atsiradusios dėmės regėjimo lauke ar ryškus regėjimo pablogėjimas turėtų būti įvertinti nedelsiant. Neuropatija gali sukelti deginimą, skausmą, tirpimą arba visišką jutimo sumažėjimą. Praradęs pėdų jutimą žmogus gali nepastebėti bato nutrintos žaizdos ar nudegimo, todėl vien skausmo nebuvimas nereiškia, kad pėdos sveikos.

Pėdų priežiūra ir žaizdų prevencija

Pėdas reikėtų apžiūrėti kiekvieną dieną, tikrinant padus, tarpupirščius, nagus ir kulnus. Reikia ieškoti paraudimo, pūslių, įtrūkimų, patinimo, spalvos pokyčių, nuospaudų ir žaizdų. Jei žmogus negali pasilenkti ar prastai mato, galima naudoti veidrodį arba paprašyti artimojo pagalbos. Pėdos plaunamos šiltu, bet ne karštu vandeniu, kruopščiai nusausinamos, ypač tarp pirštų, ir apsaugomos tinkama avalyne.

Nuospaudų nereikėtų pjauti savarankiškai ar gydyti stipriais rūgštiniais preparatais. Vaikščioti basomis nerekomenduojama net namuose, nes dėl susilpnėjusio jutimo galima nepastebėti traumos. Į gydytoją reikia kreiptis pastebėjus negyjančią žaizdą, pūliavimą, paraudimą, didėjantį patinimą, naują pėdos deformaciją ar odos pajuodavimą. Ankstyvas gydymas sumažina gilios infekcijos, gangrenos ir amputacijos riziką.

Artimųjų ir slaugančių žmonių pagalba

Artimieji gali padėti stebėti, ar žmogus reguliariai valgo, teisingai vartoja vaistus, moka naudotis gliukomačiu ir atpažįsta hipoglikemiją. Jiems reikėtų žinoti individualius gliukozės tikslus, gydytojo kontaktus, vaistų sąrašą ir tai, kur laikomas gliukagonas bei greitai pasisavinami angliavandeniai. Pagalba turi būti organizuota aiškiai, kad keli žmonės netyčia nesuduotų tos pačios dozės. Pravartu paskirti vieną asmenį, kuris prižiūri vaistų sąrašą ir perduoda informaciją gydytojams.

Slaugantis žmogus taip pat turi stebėti valgymo, svorio, judėjimo ir pažintinių gebėjimų pokyčius. Staiga pradėjus kristi gliukozei ar žmogui nebesugebant atlikti anksčiau įprastų veiksmų, gydymas turi būti peržiūrėtas. Senjoro nereikėtų barti dėl užmaršumo ar svyravimų, kuriuos sukelia liga ir gydymo sudėtingumas. Paprastesnės instrukcijos, pastovi rutina ir pagarbus bendravimas dažnai yra veiksmingesni už nuolatinį priminimą apie klaidas.

Kada būtina skubi medicinos pagalba

Skubios pagalbos gali prireikti tiek dėl labai žemos, tiek dėl labai aukštos gliukozės. Pavojus didesnis, kai žmogus negali pats pavalgyti, vemia, karščiuoja, yra dehidratuotas arba nebegali patikimai vartoti vaistų. Ūminės ligos metu gliukozė gali kilti net valgant mažiau, nes organizmas išskiria streso hormonus. Insulino, ypač sergant 1 tipo diabetu, negalima savarankiškai visiškai nutraukti.

Skambinti numeriu 112 arba skubiai kreiptis medicinos pagalbos reikia, kai:

žmogus praranda sąmonę, jį ištinka traukuliai, jis negali nuryti arba neatsigauna po hipoglikemijos gydymo;
pasireiškia ryškus mieguistumas, sumišimas, pasunkėjęs kvėpavimas, pakartotinis vėmimas ar labai didelis silpnumas;
gliukozė išlieka labai aukšta arba labai žema nepaisant individualiame gydymo plane numatytų veiksmų.

Vyresniam žmogui diabetinė skubi būklė gali būti ne tokia akivaizdi kaip jaunesniam pacientui. Kartais pirmiausia pasireiškia griuvimas, naujas šlapimo nelaikymas, atsisakymas valgyti ar staigus orientacijos sutrikimas. Jeigu abejojama, ar simptomus sukėlė gliukozė, insultas, infekcija ar kita liga, nereikėtų bandyti diagnozės nustatyti namuose. Naujas ryškus būklės pokytis turi būti įvertintas medicinos specialisto.

Kasdienės diabeto kontrolės klaidos

Dažna klaida yra siekti tokio paties HbA1c, koks rekomenduojamas jaunesniam ir visiškai sveikam žmogui. Per intensyvus gydymas gali sukelti hipoglikemiją, griuvimus, lūžius, hospitalizaciją ir savarankiškumo praradimą. Kita klaida – vertinti gydymo sėkmę tik pagal HbA1c, neatsižvelgiant į naktines hipoglikemijas ar didelius gliukozės svyravimus. Kartais saugesnis šiek tiek aukštesnis vidurkis yra geresnis rezultatas už žemą HbA1c, pasiektą dažnų hipoglikemijų kaina.

Problemos taip pat kyla praleidžiant valgį po insulino, savarankiškai keičiant vaistų dozes, vartojant pasibaigusias testo juosteles ar matuojant gliukozę be aiškaus veiksmų plano. Pavojinga neinformuoti gydytojo apie sumažėjusį apetitą, svorio kritimą, inkstų veiklos pokyčius ar naujas atminties problemas. Maisto papildai, cinamonas ar vaistažolės neturėtų pakeisti paskirtų vaistų ir gali sąveikauti su kitais preparatais. Saugiausia kontrolė grindžiama paprastu, suprantamu ir reguliariai peržiūrimu planu.

DUK – dažniausiai užduodami klausimai

Koks gliukozės kiekis tinkamas vyresniam žmogui?

Vienos ribos visiems senjorams nėra. Tikslas priklauso nuo sveikatos, vartojamų vaistų, hipoglikemijos rizikos, savarankiškumo ir kitų ligų, todėl jį turi nurodyti gydytojas.

Ar vyresniame amžiuje diabeto gydymo tikslai gali būti švelnesni?

Taip, ypač esant kelioms sunkioms ligoms, demencijai, silpnumui ar didelei hipoglikemijos rizikai. Tokiais atvejais svarbiausia išvengti pavojingai žemos ir simptomus sukeliančios labai aukštos gliukozės.

Kaip atpažinti per mažą gliukozės kiekį?

Gali pasireikšti prakaitavimas, drebulys, alkis, silpnumas ir širdies plakimas. Vyresniam žmogui hipoglikemija taip pat gali sukelti sumišimą, mieguistumą, neįprastą elgesį arba griuvimą.

Ar sergant diabetu galima valgyti vaisius?

Taip, vaisių visiškai atsisakyti nereikia. Svarbu porcijos dydis, bendras angliavandenių kiekis ir individualus gliukozės atsakas, o vaisių sultys paprastai gliukozę pakelia greičiau nei visas vaisius.

Kaip dažnai reikia matuoti gliukozę?

Dažnis priklauso nuo gydymo. Insuliną vartojančiam žmogui gali reikėti kelių matavimų per dieną ar jutiklio, o mažą hipoglikemijos riziką turinčius vaistus vartojančiam pacientui matavimų gali reikėti rečiau.

Kada reikia peržiūrėti vartojamus vaistus?

Vaistus būtina peržiūrėti po hipoglikemijos, kritimo, hospitalizacijos, reikšmingo svorio ar apetito sumažėjimo ir pablogėjus inkstų funkcijai. Peržiūra taip pat reikalinga atsiradus atminties sutrikimams arba žmogui nebesugebant saugiai laikytis ankstesnio gydymo plano.