Bulimija – kas tai?

Bulimija, mediciniškai vadinama bulimia nervosa, yra rimtas valgymo sutrikimas, kuriam būdingas pasikartojantis didelio maisto kiekio suvartojimas per trumpą laiką, po kurio seka bandymai kompensuoti persivalgymą. Dažniausios kompensavimo formos yra savavališkai sukeliamas vėmimas, vidurius laisvinančių ar diuretikų vartojimas, ilgalaikis badavimas ar intensyvus fizinis krūvis. Šis ciklas kartojasi reguliariai ir tampa sunkiai kontroliuojamas.

Svarbu suprasti, kad bulimija nėra paprastas valgymo elgesio nukrypimas ar valios stoka. Tai kompleksinis psichikos sveikatos sutrikimas, kuriam būdinga stipri įtampa, gėdos jausmas ir menkas savęs vertinimas. Žmonės, turintys bulimiją, dažniausiai geba palaikyti normalaus svorio ribas, todėl sutrikimas gali būti ilgai nepastebėtas net artimiausioje aplinkoje.

Bulimija skiriasi nuo anoreksijos nervosa tuo, kad pastaroji pasižymi nuolatiniu maisto ribojimu ir ryškiu kūno svorio kritimu, o bulimijos metu dažniausiai išlieka svoris, tačiau dominuoja persivalgymo ir kompensacinių veiksmų ciklai. Abu sutrikimai yra pavojingi, tačiau jų pasireiškimo modeliai skirtingi.

Bulimijos požymiai ir simptomai

Bulimijos simptomai pasireiškia keliais lygmenimis: emociniu, elgesio ir fiziniu. Dažnai šie požymiai vystosi palaipsniui, todėl pradžioje gali būti sunkiai atpažįstami. Dėl to bulimija kartais išlieka paslėpta net keletą metų, nes daugelis sergančiųjų išlaiko normalų ar tik šiek tiek pakitusį kūno svorį.

Emociniai simptomai dažniausiai siejami su nuolatiniu nepasitenkinimu savo kūnu, stipria savikritika, baime priaugti svorio ir intensyvia kaltės bei gėdos jausena po persivalgymų epizodų. Žmogus dažnai jaučiasi įstrigęs cikle, kurį pats suvokia kaip žalingą, tačiau negali sustabdyti. Pasak klinikinės psichologės Dr. Cynthia Bulik (University of North Carolina), „bulimijai būdingas emocinis chaosas, kuriame persivalgymas tampa trumpalaikiu pabėgimu nuo įtampos, tačiau galiausiai sukuria dar didesnį psichologinį diskomfortą“. Šis cikliškumas palaiko sutrikimą ir daro jį labai sunkiai įveikiamą be profesionalios pagalbos.

Elgesio simptomai dažnai susiję su slaptu persivalgymu, maisto slėpimu, naktiniu valgymu, dažnais bandymais laikytis griežtų dietų ir kompensaciniais veiksmais. Žmogus gali dažnai lankytis vonios kambaryje po valgio, naudoti vidurius laisvinančius preparatus, intensyviai sportuoti ar visiškai praleisti valgymus. Šis elgesys dažnai yra maskuojamas, todėl artimieji gali jo nepastebėti.

Fiziniai simptomai atsiranda dėl nuolatinių persivalgymo ir vėmimo ciklų, kurie trikdo elektrolitų pusiausvyrą ir žaloją virškinimo sistemą. Dažniausiai pastebimas seilių liaukų patinimas, dantų emalio nusidėvėjimas, gerklės skausmai, virškinimo sutrikimai, menstruacijų ciklo nereguliarumai ir nuolatinis nuovargis. Dėl dehidratacijos ir elektrolitų disbalanso gali atsirasti širdies ritmo sutrikimų. Kai kurie simptomai gali būti pavojingi gyvybei, jei sutrikimas progresuoja be gydymo.

Kas sukelia bulimiją?

Bulimija yra daugialypės kilmės sutrikimas, kurio atsiradimą lemia genetinių, psichologinių, biologinių ir socialinių veiksnių sąveika. Tai reiškia, kad nėra vienos konkrečios priežasties – sutrikimas išsivysto tada, kai keli rizikos elementai sutampa.

Genetiniai veiksniai turi reikšmingą įtaką bulimijos formavimuisi. Tyrimai rodo, kad valgymo sutrikimai dažniau pasireiškia žmonėms, kurių šeimos istorijoje buvo panašių problemų. Tai nereiškia, kad bulimija paveldima tiesiogiai, tačiau tam tikri genetiniai bruožai gali padidinti emocinio jautrumo, impulsyvumo ar nerimo tikimybę. Psichiatras Dr. Walter Kaye (University of California, San Diego), tyrinėjantis valgymo sutrikimų neurobiologiją, pažymi, kad „sergančiųjų bulimija smegenų reakcija į atlygį ir impulsyvius sprendimus skiriasi nuo nesergančiųjų, o šie skirtumai gali turėti genetinį pagrindą“. Ši įžvalga padeda suprasti, kodėl sutrikimas nėra paprastas elgesio pasirinkimas.

Psichologiniai veiksniai dažnai yra pagrindinis bulimijos vystymosi komponentas. Žmonės, patiriantys žemą savivertę, perfekcionizmą, emocijų valdymo sunkumų, depresiją ar nerimo sutrikimus, turi didesnę riziką. Persivalgymas dažnai tampa emocijų reguliavimo mechanizmu, o kompensacinis elgesys – bandymu sumažinti įtampą ar kaltę po epizodų. Tokie emociniai ciklai laikui bėgant stiprėja ir įsitvirtina.

Biologiniai veiksniai taip pat gali turėti įtakos. Sutrikę neurotransmiterių, tokių kaip serotoninas ar dopaminas, procesai veikia nuotaiką, apetitą, impulsų kontrolę. Kai kuriems žmonėms natūraliai pasireiškia didesnis jautrumas šiems pokyčiams, todėl jie labiau linkę į persivalgymo reakcijas intensyvaus streso metu.

Socialiniai ir kultūriniai veiksniai, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, atlieka didžiulį vaidmenį. Nuolatinis spaudimas atitikti lieknumo standartus, socialinių tinklų formuojama kūno estetika, komentarai apie išvaizdą, patyčios mokykloje ar vaikystėje, neretai tampa veiksniais, prisidedančiais prie sutrikimo atsiradimo. Žmonės, užsiimantys veikla, kur svarbus kūno dydis ir svoris – šokėjai, sportininkai, modeliai – patenka į didesnės rizikos grupę.

Bulimijos pasekmės sveikatai

Bulimijos poveikis sveikatai yra daug platesnis, nei gali atrodyti. Nors išoriškai žmogus dažnai išlaiko normalų kūno svorį, viduje vyksta sudėtingi ir pavojingi pokyčiai. Dėl nuolatinių persivalgymo ir kompensacinių veiksmų ciklų nukenčia beveik visos organizmo sistemos.

Trumpalaikės pasekmės dažniausiai pasireiškia virškinimo sistema. Savavališkai sukeliamas vėmimas sukelia skrandžio rūgšties pakilimą ir gali sudirginti stemplę, sukelti jos uždegimą ar skausmą. Seilių liaukos gali padidėti, atsiranda žandikaulio skausmai. Dantų emalis nuolat veikiamas rūgšties, todėl tampa silpnesnis, atsiranda jautrumas ir padidėja ėduonies rizika.

Ilgalaikės pasekmės paveikia širdies, inkstų ir hormonų sistemų veiklą. Dažnas vėmimas lemia elektrolitų, tokių kaip kalis ir natris, išsibalansavimą. Šie mineralai būtini normaliai širdies funkcijai, o jų trūkumas gali sukelti širdies ritmo sutrikimus, kurie tam tikrais atvejais gali būti pavojingi gyvybei. Taip pat gali išsivystyti dehidratacija, kraujospūdžio svyravimai ir bendras organizmo nusilpimas.

Bulimija stipriai veikia hormonų reguliaciją. Moterims gali sutrikti menstruacijų ciklas, sumažėti vaisingumas, o ilgesnį laiką išliekančios hormonų problemos gali paveikti kaulų tankį ir padidinti osteoporozės riziką. Virškinimo trakte ilgainiui gali atsirasti skrandžio opų, refliukso liga ar net skrandžio išsiplėtimas dėl nuolatinių persivalgymo epizodų.

Psichinės sveikatos pasekmės yra vienodai reikšmingos. Bulimija dažnai susijusi su depresija, nerimu, obsesiniu-kompulsiniu elgesiu ir stipriu emociniu nestabilumu. Kuo ilgiau tęsiasi sutrikimas, tuo labiau jis paveikia žmogaus savivertę, tarpasmeninius santykius ir kasdienį gyvenimą. 

Fizinės ir emocinės pasekmės dažnai persipina, todėl žmogus gali patekti į uždarą ratą, kuriame sutrikus sveikatai atsiranda dar daugiau emocinių sunkumų, o šie skatina dar labiau įsisenėjusią elgseną. Dėl to bulimija laikoma rimtu ir sisteminiu sveikatos sutrikimu, reikalaujančiu kuo ankstesnio įsikišimo.

Gydymo galimybės

Bulimijos gydymas yra kompleksinis ir reikalauja kelių sričių specialistų įsitraukimo. Kadangi tai psichologinių, emocinių ir biologinių veiksnių lemiamas sutrikimas, efektyvus gydymas turi apimti visus šiuos aspektus. Tik taip galima nutraukti persivalgymo ir kompensacinio elgesio ciklą bei atkurti žmogaus fizinę ir psichologinę pusiausvyrą.

Svarbiausia gydymo dalis yra psichoterapija. Kognityvinė elgesio terapija (KET) laikoma vienu iš efektyviausių metodų gydant bulimiją. Jos tikslas – padėti žmogui atpažinti žalingas mintis apie kūną, maistą ir savivertę, pakeisti jas realistiškesnėmis ir išmokti sveikesnių elgesio modelių. Tyrėja ir gydytoja Dr. Fairburn, viena iš KET-B (bulimijai skirto protokolo) kūrėjų, nurodo, kad „psichoterapija ne tik mažina simptomus, bet ir padeda žmogui sukurti tvarų santykį su maistu, emocijomis ir kasdieniu gyvenimu“. Šis požiūris grindžiamas tuo, kad bulimija yra išmoktas ir emocijomis grįstas elgesys, todėl jį galima išmokti keisti struktūruotai.

Medicininis gydymas taip pat gali būti taikomas, ypač jei bulimija susijusi su depresija ar nerimu. Kai kurie antidepresantai, pavyzdžiui, selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai, gali padėti sumažinti persivalgymo epizodus ir pagerinti emocinę savijautą. Tačiau vaistai niekada nenaudojami kaip vienintelė priemonė; jie yra pagalba psichoterapijos procese, ypač jei žmogus patiria stiprų emocinį diskomfortą.

Svarbi gydymo dalis yra mitybos konsultacijos. Dietologai ar mitybos specialistai padeda žmogui atkurti reguliaraus valgymo ritmą, sumažinti persivalgymo epizodus ir išmokti atpažinti natūralius alkio bei sotumo signalus. Tai ypač svarbu, nes bulimija dažnai susijusi su ilgalaikiu nekontroliuojamu valgymo režimu, kuriame maistas suvokiamas kaip baimę ar kaltę keliantis veiksnys.

Kai kuriais atvejais prireikia intensyvesnės pagalbos formų – ambulatorinės programos, dienos stacionaro ar net hospitalizacijos. Tai taikoma tais atvejais, kai žmogaus būklė kelia tiesioginę grėsmę sveikatai, ypač dėl elektrolitų disbalanso, širdies ar inkstų veiklos sutrikimų. Tokiose programose dirbama su psichologais, psichiatrais, dietologais ir slaugytojais, kad žmogus gautų visapusę pagalbą.

Gydymo sėkmė labai priklauso nuo paciento motyvacijos, šeimos ar artimųjų palaikymo bei pastovaus gydymo plano laikymosi. Daugeliui žmonių bulimijos simptomai ženkliai sumažėja arba visai išnyksta taikant kompleksinį, profesionalų požiūrį.

DUK (Dažniausiai užduodami klausimai)

Bulimijos, anoreksijos ir persivalgymo sutrikimo palyginimas

Šaltiniai

National Institute for Health and Care Excellence (NICE). (2017). Eating Disorders: Recognition and Treatment (NG69).

Mehler, P. S., & Rylander, M. (2015). Bulimia Nervosa — Medical Complications. Journal of Eating Disorders, 3:12.