Parkinsono ligos stadijos

Parkinsono liga yra lėtinė, progresuojanti neurodegeneracinė būklė, kurios metu palaipsniui žūsta dopaminą gaminančios smegenų ląstelės, esančios juodojoje medžiagoje. Dopaminas yra vienas svarbiausių neuromediatorių, atsakingų už sklandų judesių valdymą, todėl šio neuromediatoriaus sumažėjimas lemia būdingus simptomus. Parkinsono liga daro poveikį ne tik motoriniams, bet ir nemotoriniams procesams, todėl jos simptomai gali būti įvairūs ir kisti priklausomai nuo ligos stadijos.

Nors tiksli priežastis, kodėl dalies žmonių dopaminą gaminančios ląstelės nyksta greičiau nei kitų, nėra visiškai aiški, mokslininkai sutaria, kad ligos atsiradimą lemia genetinių ir aplinkos veiksnių derinys. Kai kuriais atvejais liga siejama su tam tikrais genetiniais pokyčiais, rečiau – toksinėmis medžiagomis ar trauminiais galvos sužalojimais, tačiau daugeliu atvejų konkretus veiksnys lieka nenustatytas.

Parkinsono ligai būdingi pagrindiniai motoriniai simptomai, tokie kaip lėtesni judesiai, rankos ar kitos kūno dalies tremoras, raumenų rigidiškumas ir pusiausvyros sutrikimai. Tačiau ankstyvose stadijose dažnai pasireiškia ir nemotoriniai simptomai: uoslės susilpnėjimas, miego sutrikimai, nuotaikos pokyčiai, virškinimo problemos ar nuovargis. Šie simptomai gali pasirodyti dar ilgai prieš motorinius pokyčius, todėl ankstyvas ligos atpažinimas kartais tampa sudėtingas.

Parkinsono ligos stadijų klasifikacijos

Parkinsono ligos progresavimas nėra vienodas visiems pacientams, todėl medicinoje naudojamos kelios sistemos, leidžiančios tiksliai ir objektyviai įvertinti ligos stadiją. Tai svarbu tiek klinikinėje praktikoje, tiek nustatant gydymo planą, tiek paciento ir jo artimųjų informavimui. Plačiausiai pripažįstamos dvi klasifikavimo sistemos: Hoehn ir Yahr skalė bei Jungtinės Parkinsono ligos įvertinimo skalės (UPDRS) dalys. Nors jų paskirtis ta pati, jos vertina skirtingus ligos aspektus.

Hoehn ir Yahr skalė yra seniausia ir paprasčiausia Parkinsono ligos stadijų nustatymo sistema, naudojama nuo 1967 metų. Ji suskirsto ligą į penkias aiškiai apibrėžtas stadijas, pradedant lengvais ir mažai pastebimais simptomais ir baigiant sunkiu judėjimo sutrikimu, kai pacientas tampa priklausomas nuo pagalbos. Šios skalės stiprybė ta, kad ji yra lengvai suprantama tiek gydytojams, tiek pacientams, o jos kriterijai pagrįsti matomais motoriniais pokyčiais. Neurologė iš Mayo klinikos Dr. Jamie Adams apie šią skalę yra sakiusi: „Hoehn ir Yahr klasifikacija išlieka vienu iš universaliausių įrankių, nes pateikia labai aiškų Parkinsono ligos progresavimo vaizdą.“

Kita vertinimo sistema – UPDRS (Unified Parkinson’s Disease Rating Scale), kuri yra išsamesnė ir apima ne tik motorinius, bet ir nemotorinius simptomus, paciento savarankiškumą, kasdienes funkcijas ir gydymo efektyvumą. Šis įrankis leidžia tiksliau įvertinti ligos poveikį kasdieniam gyvenimui, todėl ypač naudingas išsamiose neurologinėse konsultacijose, klinikiniuose tyrimuose ir gydymo pokyčių stebėsenai. Tačiau UPDRS nėra naudojama stadijoms nustatyti taip aiškiai, kaip Hoehn ir Yahr skalė, todėl ji tampa papildomu vertinimo metodu.

1 stadija: Lengvi, vienpusiai simptomai

Pirmoji Parkinsono ligos stadija dažniausiai yra subtili ir daugeliui žmonių prasideda nepastebimai. Simptomai lengvi, pasireiškia tik vienoje kūno pusėje ir dažnai priskiriami nuovargiui, stresui ar su amžiumi susijusiems pokyčiams. Būtent dėl šių priežasčių pacientai į medikus kreipiasi tik tada, kai simptomai pradeda trikdyti kasdienes veiklas.

Tremoras yra vienas dažniausių ankstyvos stadijos požymių. Dažniausiai jis pasireiškia ramybės metu, pavyzdžiui, rankai gulint ant kelių. Tremoras šioje stadijoje gali būti epizodinis, kartais dingti ir vėl pasirodyti, todėl žmonės neretai jį ignoruoja. Be to, gali atsirasti raumenų rigidiškumas, kuris pasireiškia nedideliu įtempimu arba sustingimu vienoje kūno pusėje, dažniausiai rankoje ar petyje. Šis pojūtis gali būti interpretuojamas kaip raumenų nuovargis ar net netinkama miego poza.

Lėtesni judesiai, kurie mediciniškai vadinami bradikinezija, ankstyvojoje stadijoje taip pat gali būti subtilūs. Žmogus gali pastebėti, kad apsirengti tampa šiek tiek lėčiau, kad rankos judesiai tampa ne tokie tikslūs arba kad smulkūs darbai, pavyzdžiui, sagų užsegimas, reikalauja daugiau dėmesio. Kartais artimieji pirmieji pastebi pokyčius, pavyzdžiui, mažesnes, trumpėjančias raides rašant.

Judėjimo pokyčiai pirmojoje stadijoje paprastai netrikdo kasdienio gyvenimo. Žmogus išlieka visiškai savarankiškas, gali dirbti, vairuoti ir atlikti visas įprastas veiklas. Dėl to stadiją nustatyti gali būti sudėtinga, nes pacientai dažnai mano, kad simptomai yra laikini. Vis dėlto ankstyva diagnostika yra labai svarbi, nes laiku pradėtas gydymas gali padėti sumažinti simptomų progresavimą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

2 stadija: Dvipusiai simptomai ir pirmieji kasdienės veiklos pokyčiai

Antroji Parkinsono ligos stadija žymi aiškesnį simptomų progresavimą. Šiame etape motoriniai pokyčiai jau pasireiškia abiejose kūno pusėse, nors pusiausvyros sutrikimai paprastai dar nėra ryškūs. Pacientas išlieka savarankiškas, tačiau kasdieniai veiksmai ima reikalauti daugiau laiko ir pastangų. Ši stadija dažnai laikoma perėjimu tarp labai lengvų ankstyvųjų simptomų ir jau labiau pastebimų motorinių sutrikimų.

Dvipusis tremoras yra vienas iš pokičio signalų, kad liga progresuoja. Jei pirmojoje stadijoje drebulys dažniausiai apsiriboja viena ranka, šioje stadijoje jis gali pasireikšti ir kitoje rankoje arba kojoje. Taip pat ryškėja raumenų sustingimas. Rigidiškumas abiejose kūno pusėse gali paveikti laikyseną, žmogus gali pastebėti, kad pečiai tampa labiau palinkę į priekį, o kūno judesiai praranda savo įprastą amplitudę.

Eisena šioje stadijoje taip pat gali keistis. Žingsniai tampa trumpesni, mažiau energingi, o rankų mostai vaikštant sumažėja abiejose pusėse. Dėl šių pokyčių žmogus gali jaustis lėtesnis arba mažiau pasitikintis savimi judėdamas, ypač žmonių pilnose vietose ar nelygiame paviršiuje. Tačiau svarbu pažymėti, kad pusiausvyra šioje stadijoje dar išlieka pakankama, todėl kritimų rizika nėra ryški.

Kasdieniai įprasti darbai gali tapti sudėtingesni. Apsirengti, paruošti maistą ar atlikti smulkius rankų darbus gali prireikti daugiau laiko. Kai kuriems pacientams padažnėja nuovargis, o tai dar labiau apsunkina kasdienes užduotis. Nemotoriniai simptomai, tokie kaip vidurių užkietėjimas, nerimas, silpnesnė uoslė ar miego pokyčiai, taip pat gali sustiprėti. Šie simptomai neretai dar labiau trikdo gyvenimo kokybę nei motoriniai.

3 stadija: Ryškesni motoriniai sutrikimai, didėjanti kritimų rizika

Trečioji Parkinsono ligos stadija žymi aiškų perėjimą į vidutinio sunkumo ligos eigą. Šiame etape pacientas vis dar išlieka savarankiškas ir gali atlikti daugelį kasdienės veiklos užduočių, tačiau motoriniai simptomai tampa ryškesni, labiau trikdo gyvenimo kokybę ir tampa pastebimi aplinkiniams. Būtent šioje stadijoje pirmą kartą aiškiai išryškėja pusiausvyros sutrikimai, o tai ženkliai padidina kritimų riziką.

Vienas iš pagrindinių šios stadijos požymių yra postūrinės stabilizacijos sutrikimas. Žmogui gali būti sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą pasisukant, atsistojant arba einant. Tipinis simptomas – „postūmio testas“, kurio metu pacientui lengvai stumtelėjus atgal, jam tampa sudėtinga sustoti ar atsistatyti į pradinę padėtį. Šio pokyčio pacientai dažnai nepastebi tol, kol neįvyksta pirmasis kritimas. Dėl prastesnės pusiausvyros tampa labiau įtemptos situacijos, kuriose reikia pasukti kūną, atbulomis eiti žingsnį ar pasiekti objektą virš galvos.

Eisena trečioje stadijoje tampa gerokai labiau sulėtėjusi. Žingsniai dar labiau trumpėja, gali atsirasti „užstrigimo“ epizodų, kai žmogus tarsi nebegali pradėti žingsnio arba sustoja viduryje ėjimo. Rankų mostai vaikštant beveik išnyksta, o laikysena tampa ryškiai palinkusi į priekį. Dėl sumažėjusios eisenos dinamikos žmogus gali jaustis nesaugiai net pažįstamoje aplinkoje. Motorinė bradikinezija tampa labiau išreikšta ir paveikia plačiai – nuo apsirengimo iki stalo įrankių naudojimo.

Stokholmo Karolinska instituto neurologas Dr. Per Odin, daug metų tyrinėjantis Parkinsono ligos progresavimą, yra teigęs: „Trečioji stadija yra lūžio taškas, nes čia atsiranda pirmieji tikrieji motoriniai apribojimai, tačiau tinkamai taikomos reabilitacijos priemonės gali iš esmės pakeisti simptomų eigą.“ Tai rodo, kad, nors ši stadija sudėtingesnė, ankstyvas įsikišimas vis dar turi didelės įtakos.

4 stadija: Ryškiai ribotas judrumas ir kasdienės veiklos apsunkimas

Ketvirtoji Parkinsono ligos stadija žymi sunkų ligos etapą, kai paciento judrumas tampa ryškiai apribotas, o kasdieniai veiksmai be pagalbos tampa vis sudėtingesni. Šiame etape žmogus vis dar gali stovėti ir vaikščioti, tačiau tai atliekama lėtai, sunkiai ir su didesne kritimų rizika. Simptomai tampa akivaizdūs ne tik pacientui, bet ir aplinkiniams, o savarankiškumas smarkiai sumažėja.

Motoriniai simptomai šioje stadijoje ypač išreikšti. Raumenų rigidiškumas tampa pastovus ir aiškiai jaučiamas visame kūne. Judesiai tampa itin sulėtinti, o keičiant kryptį ar bandant pradėti žingsnį dažnai atsiranda sustingimo epizodų. Dėl sumažėjusios kūno kontrolės žmogui tampa sunkiau išlaikyti pusiausvyrą net ir atliekant paprastesnius veiksmus, tokius kaip atsisėsti ar atsikelti. Dėl ryškios laikysenos deformacijos, ypač pasilenkimo į priekį, ėjimas tampa pavojingas ir neretai reikalauja pagalbinių priemonių, pavyzdžiui, vaikščiojimo rėmo.

Kasdieniai darbai, kurie anksčiau buvo tik šiek tiek apsunkę, dabar tampa beveik neįmanomi be pagalbos. Apsirengimas, maudymasis, higienos palaikymas ir maisto ruošimas gali pareikalauti nuolatinės priežiūros. Pacientas dažnai nebegali išsiversti vienas ilgą laiką, todėl artimųjų ar slaugytojų dalyvavimas tampa būtinas. Dalis pacientų šioje stadijoje nebegali dirbti ar tęsti įprastos veiklos, nes judėjimo apribojimai tampa per dideli.

Nemotoriniai simptomai taip pat progresuoja. Gali ryškėti miego sutrikimai, padidėti skausmo intensyvumas, pablogėti žarnyno veikla, atsirasti ryškesni nuotaikos svyravimai ar depresijos simptomai. Kai kuriems pacientams pasireiškia lengvi kognityviniai sunkumai, tokie kaip sulėtėjęs mąstymas ar dėmesio stoka, nors demencija šiame etape dar nėra būdinga visiems. Be to, pacientai gali tapti jautresni vaistų svyravimams, todėl dienos metu gali atsirasti ryškūs „užgesimo“ epizodai, kai negalima normaliai judėti, ir „atsigavimo“ momentai, kai vaistai veikia geriau.

5 stadija: Priklausomybė nuo pagalbos ir sudėtingiausia ligos eiga

Penktoji Parkinsono ligos stadija yra sunkiausias ir labiausiai sekinantis ligos etapas, kai pacientas tampa beveik visiškai priklausomas nuo kitų žmonių pagalbos. Šioje stadijoje judrumas yra stipriai apribotas, motoriniai simptomai itin išreikšti, o neretai atsiranda ir ryškūs kognityviniai bei autonominiai sutrikimai. Tai laikotarpis, kai pacientui ir jo artimiesiems tenka susidurti su didžiausiais fiziniais, emociniais ir praktiniais iššūkiais.

Judėjimas penktoje stadijoje tampa itin sudėtingas. Dauguma pacientų nebegali stovėti ar vaikščioti be pagalbos, o neretai tenka naudoti neįgaliojo vežimėlį. Raumenų rigidiškumas gali būti toks stiprus, kad žmogus nebegali savarankiškai pakeisti kūno padėties lovoje, todėl didėja pragulų rizika. Motoriniai „užstrigimo“ epizodai gali būti labai ilgi, o judesiai – minimalūs arba visiškai neįmanomi be pagalbos. Kalba tampa tylesnė, neaiški arba lėta, o veido mimikos sumažėjimas, vadinamoji hipomimija, tampa ryškus.

Ryškiai progresuoja ir nemotoriniai simptomai. Vienas dažniausių sutrikimų yra rijimo sunkumai, vadinami disfagija. Tai ne tik apsunkina valgymą, bet ir kelia pavojų, nes didėja aspiracijos rizika, galinti sukelti plaučių uždegimą. Taip pat pastebimas svorio kritimas, susijęs su sumažėjusiu apetitu, kramtymo ar rijimo sunkumais. Autonominės nervų sistemos sutrikimai gali lemti kraujospūdžio svyravimus, šlapimo pūslės kontrolės sutrikimus, stiprų vidurių užkietėjimą ar prakaitavimo pokyčius.

Šiame etape dažnai svarstoma paliatyvioji pagalba. Tai nereiškia gyvenimo pabaigos priežiūros, bet orientuojasi į skausmo mažinimą, komforto užtikrinimą, psichologinį palaikymą pacientui ir artimiesiems. Johns Hopkins universiteto neurologė Dr. Kelly Mills yra sakiusi: „Penktoji Parkinsono stadija yra tai, kur ypatingą vertę turi komanda – ne tik neurologai, bet ir slaugytojai, kineziterapeutai, logopedai bei paliatyviosios pagalbos specialistai. Pacientas neturi likti vienas šiame etape.“ Ši nuostata parodo, kad svarbiausias tikslas tampa visapusiškas paciento ir šeimos palaikymas.

Kiek laiko trunka kiekviena Parkinsono ligos stadija?

Parkinsono liga yra labai individuali, todėl kiekvienos stadijos trukmė gali smarkiai skirtis tarp pacientų. Nors medicinoje naudojami tam tikri vidutiniai laikotarpiai, jie nėra tikslus ligos progresavimo rodiklis, o labiau orientacinė gairė. Paciento amžius, genetika, bendra sveikatos būklė, gydymo efektyvumas, fizinis aktyvumas ir gyvenimo būdas gali lemti, kad liga progresuos greičiau arba lėčiau nei įprasta.

Vidutiniškai Parkinsono liga progresuoja per 10–20 metų, tačiau kai kuriems žmonėms ji gali vystytis lėčiau, o kitiems – greičiau. Pavyzdžiui, jaunesni pacientai dažnai serga ilgiau, tačiau ligos progresavimas gali būti lėtesnis. Tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonėms simptomai gali progresuoti sparčiau dėl silpnesnės organizmo atsparos ir kitų gretutinių sveikatos sutrikimų.

Pirmoji stadija dažniausiai trunka nuo vienerių iki kelių metų. Šiuo laikotarpiu simptomai progresuoja lėtai, o žmogus dažnai gali gyventi visavertį gyvenimą. Antroji stadija paprastai tęsiasi keletą metų, tačiau jos trukmė priklauso nuo to, kaip greitai motoriniai simptomai plinta ir kiek įtakos daro nemotoriniai požymiai. Šio etapo trukmė labiausiai skiriasi tarp pacientų, nes jos metu liga gali ilgai išlikti stabili arba pradėti progresuoti ryškiau.

Trečioji stadija trunka vidutiniškai nuo vienerių iki penkerių metų. Tai laikotarpis, kai motoriniai sutrikimai tampa akivaizdūs, pusiausvyra prastėja, o kritimų rizika didėja. Ketvirtoji stadija paprastai yra trumpesnė. Dažniausiai ji trunka kelis metus, priklausomai nuo paciento fizinio pajėgumo, gydymo režimo ir priežiūros. Penktoji stadija dažnai yra pati sudėtingiausia ir reikalaujanti intensyviausios priežiūros, tačiau jos trukmė taip pat skiriasi – kai kuriems pacientams ji trunka vienerius ar dvejus metus, kitiems gali tęstis ilgiau, priklausomai nuo bendros sveikatos būklės ir komplikacijų.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Parkinsono ligos stadijų lentelė

Šaltiniai

Poewe W. et al. Parkinson disease. Nat Rev Dis Primers. 2017;3:17013.

Goetz CG et al. Movement Disorder Society–Sponsored Revision of the Unified Parkinson’s Disease Rating Scale (MDS-UPDRS). Mov Disord. 2008;23(15):2129–2170.