Gestacinis (nėščiųjų) diabetas – kas tai?

Gestacinis diabetas yra angliavandenių apykaitos sutrikimas, kuris pirmą kartą nustatomas nėštumo metu ir paprastai išnyksta po gimdymo. Tai būklė, kai nėščiosios organizmas nepajėgia pagaminti pakankamo insulino kiekio, kad kompensuotų nėštumo metu natūraliai didėjančią insulino rezistenciją. Dėl to kraujyje pakyla gliukozės koncentracija. Skirtingai nei 1 ar 2 tipo diabetas, ši diabeto forma išsivysto tik nėštumo laikotarpiu ir yra tiesiogiai susijusi su hormoniniais pokyčiais ir placentos veikla.

Gestacinis diabetas nėra reta būklė. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad jis pasireiškia maždaug kas dešimtai nėščiajai. Vis dėlto tai nėra priežastis panikai, nes daugeliu atvejų šią būklę galima sėkmingai valdyti tinkama mityba, fiziniu aktyvumu ir medicinine priežiūra. 

Kodėl išsivysto gestacinis diabetas?

Gestacinis diabetas išsivysto dėl natūraliai didėjančios insulino rezistencijos, kuri atsiranda nėštumo metu. Placenta gamina hormonus, kurie padeda kūdikiui augti, tačiau tuo pat metu šie hormonai trukdo motinos organizmui efektyviai panaudoti insuliną. Tai reiškia, kad ląstelės tampa mažiau jautrios insulinui, o kasa turi gaminti jo daugiau, kad palaikytų normalų gliukozės kiekį. Kai kasa nebesugeba kompensuoti šio poreikio, gliukozės kiekis kraujyje pradeda didėti.

Šis procesas yra visiškai natūralus ir būdingas visoms nėščiosioms, tačiau ne visų moterų kasa gali prisitaikyti prie staiga išaugusio insulino poreikio. Be hormoninių pokyčių, gestacinio diabeto atsiradimą lemia ir kiti veiksniai. Vienas jų yra genetinis polinkis. Jei šeimoje yra sergančių diabetu, moters organizmas gali būti mažiau pajėgus išlaikyti stabilų gliukozės kiekį nėštumo metu. Taip pat įtakos turi gyvenimo būdo veiksniai. Per mažas fizinis aktyvumas, didesnis kūno masės indeksas prieš nėštumą ar prastai subalansuota mityba didina organizmo atsparumą insulinui. Vis dėlto šie veiksniai nėra lemiami kiekvienu atveju, todėl net ir sveikai gyvenačiai moteriai gali būti diagnozuojamas gestacinis diabetas.

Kita reikšminga priežastis yra tai, kad nėštumo metu kraujotakos ir metabolizmo pokyčiai sukuria papildomą stresą kasai. Nėščioji gauna daugiau energijos iš maisto, o tai reiškia, kad gliukozės kiekis kraujyje natūraliai svyruoja intensyviau. Kasa turi sparčiau reaguoti ir didinti insulino gamybą. Jei šis mechanizmas neveikia efektyviai, pradeda ryškėti gestacinio diabeto požymiai.

Gestacinio diabeto simptomai: ką gali pajusti nėščioji?

Gestacinis diabetas dažnai vadinamas „tyliąja“ būkle, nes daugeliu atvejų jis nesukelia jokių aiškių ar specifinių simptomų. Būtent todėl diagnozė dažniausiai nustatoma tik atliekant įprastinius nėščiųjų tyrimus. Dauguma nėščiųjų jaučiasi visiškai normaliai, o gliukozės padidėjimas nustatomas tik kraujo tyrimų metu. 

Vis dėlto kai kurioms nėščiosioms pasireiškia tam tikri simptomai. Vienas jų – padidėjęs troškulys. Tai gali būti susiję su tuo, kad organizmas bando sumažinti gliukozės koncentraciją kraujyje didindamas skysčių poreikį. Kitas galimas požymis yra dažnesnis šlapinimasis. Nėštumo metu tai yra gana įprasta, tačiau kartu su kitais simptomais gali būti vienas iš gestacinio diabeto ženklų. Taip pat gali atsirasti didesnis nuovargis nei įprasta nėštumo metu. Gliukozės perteklius kraujyje reiškia, kad energija ląstelėms pasisavinama prasčiau, o tai gali lemti bendrą silpnumą.

Kai kurioms moterims pasireiškia padidėjęs alkio jausmas, nors jos valgo įprastai ar net daugiau nei anksčiau. Tai nutinka, kai organizmas nepajėgia tinkamai panaudoti cukraus energijai ir siunčia signalus, kad reikia dar daugiau maisto. Retesniais atvejais gestacinis diabetas gali sukelti regėjimo neryškumą. Tai laikinas reiškinys, susijęs su skysčių pokyčiais akies lęšiuke, kai gliukozės kiekis kraujyje padidėja.

Svarbu pabrėžti, kad visi šie simptomai yra labai nespecifiniai ir gali pasireikšti net visiškai sveikoms nėščiosioms. Todėl remtis vien moters savijauta nėra patikimas būdas nustatyti gestacinį diabetą.

Kaip diagnozuojamas gestacinis diabetas?

Gestacinio diabeto diagnozė nustatoma atliekant specialius kraujo tyrimus, kurie įvertina, kaip organizmas reaguoja į gliukozę. Kadangi ši būklė dažnai nesukelia aiškių simptomų, tyrimai atliekami visoms nėščiosioms, nepriklausomai nuo jų savijautos ar rizikos veiksnių. Diagnozavimo procesas yra standartizuotas ir aiškiai apibrėžtas, todėl jo rezultatai yra patikimi bei leidžia anksti nustatyti galimus angliavandenių apykaitos sutrikimus.

Pagrindinis tyrimas, kurio metu nustatomas gestacinis diabetas, yra geriamasis gliukozės tolerancijos mėginys. Jis paprastai atliekamas tarp 24 ir 28 nėštumo savaitės. Šiuo laikotarpiu nėštumo metu išryškėja didžiausia fiziologinė insulino rezistencija, todėl tyrimas yra tiksliausias. Tyrimo metu moteriai duodama išgerti gliukozės tirpalo, o kraujas imamas kelis kartus, siekiant įvertinti, kaip efektyviai organizmas apdoroja cukrų. Jeigu gliukozės koncentracija pakyla labiau nei nustatyti normatyvai, diagnozuojamas gestacinis diabetas.

Kai kurioms nėščiosioms rekomenduojama atlikti tyrimą anksčiau nei 24 savaitę, ypač jei jos turi didesnę riziką susirgti gestaciniu diabetu. Ankstyvas tyrimas padeda laiku nustatyti galimus sutrikimus ir išvengti komplikacijų. Jei ankstyvas tyrimas yra normalus, jis vis tiek kartojamas standartiniu laikotarpiu, nes gestacinis diabetas gali atsirasti ir vėliau. 

Be gliukozės tolerancijos mėginio, gydytojas gali skirti ir kitus tyrimus, jeigu įtariama, kad gliukozės kiekis kraujyje ilgą laiką buvo padidėjęs. Vienas iš tokių tyrimų yra glikozilinto hemoglobino matavimas. Jis parodo vidutinį gliukozės lygį per pastaruosius kelis mėnesius, tačiau nėštumo metu jis nėra pagrindinis diagnostikos metodas dėl hormoninių pokyčių, kurie gali turėti įtakos rezultatams. Vis dėlto tam tikrais atvejais jis padeda įvertinti bendrą moters metabolinę būklę.

Kam kyla didesnė rizika susirgti gestaciniu diabetu?

Gestacinis diabetas gali išsivystyti bet kuriai nėščiajai, tačiau tam tikros moterys turi didesnę riziką susidurti su šia būkle. Šie rizikos veiksniai nereiškia, kad gestacinis diabetas būtinai pasireikš, tačiau jie didina tikimybę, kad organizmas nėštumo metu gali sunkiau prisitaikyti prie didėjančio insulino poreikio. Tarptautinės diabeto federacijos duomenimis, genetiniai ir gyvenimo būdo veiksniai kartu gali nulemti reikšmingai didesnę riziką, todėl svarbu žinoti, kas ją didina.

Vienas pagrindinių rizikos veiksnių yra didesnis kūno masės indeksas prieš nėštumą. Jei moteris turi antsvorio ar nutukimą, jos organizmo jautrumas insulinui natūraliai būna mažesnis. Tai apsunkina kasos darbą ir didina tikimybę, kad ji nepajėgs kompensuoti nėštumo metu atsirandančios insulino rezistencijos.

Kitas svarbus rizikos veiksnys yra šeimos istorija. Jei pirmos eilės giminaičiai, tokie kaip tėvai ar broliai bei seserys, serga 2 tipo diabetu, moters genetinė predispozicija gali padidinti riziką susirgti gestaciniu diabetu. Ši genetinė sąsaja susijusi su kasos beta ląstelių funkcija ir organizmo atsaku į insuliną. Be to, jei moteris jau yra patyrusi gestacinį diabetą ankstesnio nėštumo metu, tikimybė, kad ši būklė pasikartos, tampa reikšmingai didesnė. Tokiais atvejais gydytojai paprastai atlieka tyrimus anksčiau nei įprasta.

Amžius taip pat turi įtakos. Moterys, kurioms yra daugiau nei 35 metai, dažniau susiduria su šia diagnoze, nes su amžiumi natūraliai mažėja ląstelių jautrumas insulinui ir keičiasi hormoninis fonas. Vis dėlto gestacinis diabetas gali išsivystyti ir jaunesnėms moterims, todėl amžius yra tik vienas iš aspektų, bet ne vienintelis lemiamas veiksnys.

Nėštumo eiga taip pat gali turėti tam tikros įtakos. Pavyzdžiui, jeigu ankstesnio nėštumo metu buvo gimęs didesnis nei 4 kg svorio kūdikis, tai gali būti ženklas, kad moters organizmas jau patyrė padidintą gliukozės poveikį. Tokiais atvejais gydytojai būna atidesni ir nėštumo metu rekomenduoja ankstyvą gliukozės patikrą.

Kaip gestacinis diabetas gali paveikti nėščiąją?

Gestacinis diabetas yra būklė, kuri gali paveikti ne tik gliukozės kiekį kraujyje, bet ir bendrą nėščiosios sveikatos būklę bei nėštumo eigą. Daugeliu atvejų, kai gliukozės lygis yra tinkamai kontroliuojamas, nėštumas vyksta sklandžiai ir komplikacijų pavyksta išvengti. Vis dėlto, negydomas ar sunkiai valdomas gestacinis diabetas gali turėti pasekmių, kurių svarbu nepraleisti.

Vienas iš dažniausiai minimų gestacinio diabeto padarinių yra didesnė preeklampsijos rizika. Preeklampsija yra būklė, pasireiškianti padidėjusiu kraujospūdžiu ir organų funkcijos sutrikimais, dažniausiai kepenų ar inkstų pažeidimais. Gestacinis diabetas, ypač jei gliukozės kontrolė yra prasta, gali padidinti šios komplikacijos tikimybę. Manoma, kad padidėjusi insulino rezistencija ir uždegiminiai procesai organizme sukuria nepalankią aplinką kraujagyslėms, o tai gali turėti įtakos kraujospūdžio reguliacijai.

Taip pat gestacinis diabetas gali turėti įtakos infekcijų rizikai. Nėštumo metu imunitetas natūraliai susilpnėja, o padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje sukuria palankesnes sąlygas bakterijoms daugintis. Todėl moterys, sergančios gestaciniu diabetu, dažniau susiduria su šlapimo takų infekcijomis. Jos gali būti pavojingos nėštumo metu, nes padidėja ankstyvo gimdymo rizika.

Kita svarbi gestacinio diabeto pasekmė yra didesnė vaisiaus vandenų kiekio padidėjimo tikimybė. Ši būklė vadinama polihidramnionu ir gali sukelti diskomfortą, kvėpavimo sunkumus bei didesnę priešlaikinio gimdymo riziką. Ji atsiranda dėl to, kad kūdikio kasa reaguoja į padidėjusį motinos gliukozės kiekį ir gamina daugiau insulino. Tai lemia, kad vaisius šlapinasi daugiau, todėl vaisiaus vandenų kiekis didėja.

Gestacinis diabetas taip pat gali turėti įtakos gimdymo eigai. Padidėjęs kūdikio svoris, vadinamas makrosomija, gali apsunkinti natūralų gimdymą. Tokiu atveju padidėja gimdymo komplikacijų tikimybė, įskaitant pečių distociją, kai kūdikio pečiai sunkiai praeina per gimdymo kanalą. Dėl šios priežasties kai kuriais atvejais gydytojai gali rekomenduoti cezario pjūvį, ypač jei kūdikio svoris pagal ultragarsą gerokai viršija normą.

Kaip gestacinis diabetas gali paveikti kūdikį?

Gestacinis diabetas daro tiesioginę įtaką kūdikiui, nes gliukozės perteklius motinos kraujyje lengvai pereina per placentą. Kūdikio kasa, reaguodama į didesnį gliukozės kiekį, pradeda gaminti daugiau insulino, kad palaikytų normalų cukraus lygį. Šis procesas gali lemti kelias svarbias pasekmes, kurios priklauso nuo to, kaip gerai nėštumo metu kontroliuojamas motinos gliukozės kiekis.

Dažniausiai minimą pasekmę specialistai vadina makrosomija. Makrosomija reiškia, kad kūdikis gimsta didesnio nei įprasto svorio, dažniausiai viršijančio 4 kilogramus. Taip nutinka todėl, kad kūdikio organizme gaminamas didesnis insulino kiekis skatina intensyvesnį augimą ir riebalų kaupimą. Tokie kūdikiai gimsta su apvalesnėmis kūno formomis, platesnėmis pečių linijomis ir didesne raumenų mase. Makrosomija gali apsunkinti natūralų gimdymą ir padidinti traumų riziką, todėl kai kuriais atvejais gydytojai rekomenduoja planinį cezario pjūvį.

Kita svarbi pasekmė yra hipoglikemija po gimimo. Kadangi kūdikio kasa jau įpratusi gaminti didesnį kiekį insulino, jam gimus gliukozės šaltinis pasikeičia: kūdikis nebegaus motinos kraujyje buvusių padidintų gliukozės kiekių. Dėl to gali smarkiai nukristi kūdikio cukraus kiekis kraujyje. Ši būklė gali pasireikšti drebuliais, vangumu ar net traukuliais, tačiau dažniausiai hipoglikemija greitai suvaldoma papildomai maitinant arba, jei reikia, skiriant gliukozės tirpalą.

Gestacinis diabetas taip pat gali turėti įtakos kūdikio kvėpavimo sistemai. Yra didesnė kvėpavimo distreso sindromo rizika, ypač jeigu kūdikis gimsta anksčiau laiko. Padidintas insulino kiekis vaisiaus organizme gali lėtinti plaučių surfaktanto — medžiagos, būtinos plaučių išsiplėtimui — gamybą. Tai ypač svarbu pabrėžti, nes kvėpavimo distresas gali reikalauti papildomos pagalbos po gimimo.

Galiausiai gestacinis diabetas gali turėti įtakos gimdymo laikui. Nekontroliuojamas gliukozės kiekis gali lemti ankstyvą gimdymą, nes organizmas gali reaguoti į medžiagų apykaitos disbalansą. Priešlaikinis gimdymas savaime kelia didesnių komplikacijų riziką, todėl labai svarbu nuolat sekti motinos gliukozės lygį ir laiku reaguoti į bet kokius pokyčius.

Ar gestacinis diabetas praeina po gimdymo?

Gestacinis diabetas dažniausiai praeina netrukus po gimdymo, nes išnyksta pagrindinis jį sukeliantis veiksnys — placentos gaminami hormonai. Šie hormonai nėštumo metu didina insulino rezistenciją, todėl gliukozės kiekį kraujyje tampa sunkiau sureguliuoti. Kai placenta pašalinama, hormonų lygis greitai normalizuojasi, o kartu pagerėja ir organizmo gebėjimas panaudoti insuliną. Dėl šios priežasties dauguma moterų po gimdymo nebeturi padidėjusios gliukozės problemų.

Vis dėlto tai nereiškia, kad moteriai po gimdymo nebereikia stebėti savo sveikatos. Net jei gestacinis diabetas išnyksta, moteris turi didesnę riziką ateityje susirgti 2 tipo diabetu. Tyrimai rodo, kad apie 50 procentų moterų, patyrusių gestacinį diabetą, per 10–20 metų gali išsivystyti 2 tipo diabetas. Tai nereiškia, kad ligos vystymasis yra neišvengiamas, tačiau tai yra svarbus ženklas, kad organizmas turi tam tikrų jautrumo insulinui sutrikimų. Todėl po gimdymo rekomenduojama reguliariai tikrinti gliukozės lygį ir imtis prevencinių priemonių.

Paprastai 6–12 savaičių po gimdymo atliekamas pakartotinis geriamasis gliukozės tolerancijos mėginys. Šis tyrimas padeda įvertinti, ar organizmas grįžo į normalų metabolinį režimą, ar vis dar yra angliavandenių apykaitos sutrikimų. Net jei tyrimas po gimdymo yra normalus, sveikatos priežiūros specialistai rekomenduoja kas vienerius ar dvejus metus atlikti gliukozės patikrą. Tai ypač svarbu moterims, kurių šeimoje yra sergančių 2 tipo diabetu, arba toms, kurių nėštumo metu gliukozės kiekis buvo ypač padidėjęs.

Kai kuriais retais atvejais po gimdymo nustatomi gliukozės reguliavimo sutrikimai, kurie gali rodyti, kad moteris turėjo nediagnozuotą 2 tipo diabetą dar iki nėštumo. Tokiais atvejais gydytojas rekomenduos papildomus tyrimus ir ilgalaikį metabolinės sveikatos vertinimą.

DUK: dažniausiai užduodami klausimai

Gliukozės normos ir gestacinio diabeto diagnostiniai rodikliai