Dilgėlinė: simptomai, priežastys, gydymas

Dilgėlinė yra viena dažniausių odos būklių, pasireiškiančių niežtinčiais, paraudusiais iškilimais, kurie gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje. Nors daugeliui žmonių ji praeina savaime ir nėra pavojinga, daliai pacientų sukelia didelį diskomfortą, trikdo kasdienę veiklą, miegą ir neretai kelia nerimą dėl galimų rimtesnių sveikatos problemų. Ši būklė gali būti tiek trumpalaikė, tiek ilgalaikė, o jos priežastys labai įvairios – nuo alergijos iki fizinių dirgiklių ar net streso.

Dilgėlinė dažnai kyla netikėtai, todėl žmonės siekia kuo greičiau suprasti, kodėl atsirado bėrimai, ar jie pavojingi, kaip juos sumažinti ir kada būtina kreiptis į gydytoją. Kaip teigia tarptautiniu mastu pripažintas dermatologas Dr. Brian Kim iš Mount Sinai Health System, „dilgėlinė yra pernelyg aktyvaus imuninės sistemos atsako išraiška, ir nors daugeliu atvejų ji nekelia grėsmės, svarbu suprasti jos mechanizmus bei atpažinti situacijas, kai būtina medicininė pagalba.“ Tokios ekspertų įžvalgos padeda geriau suvokti, kas vyksta organizme ir kokių veiksmų imtis.

Kas yra dilgėlinė?

Dilgėlinė yra imuninio atsako sukelta odos reakcija, pasireiškianti staiga atsirandančiais, niežtinčiais, paraudusiais iškilimais, vadinamais pūkšlėmis. Tai viena dažniausių dermatologinių būklių, o jos atsiradimą lemia medžiagos histamino ir kitų uždegiminių mediatorų išsiskyrimas iš odos putliųjų ląstelių. Histaminas sukelia kraujagyslių išsiplėtimą ir skysčio kaupimąsi odoje, todėl atsiranda būdingi patinimai ir paraudimas.

Medicinos literatūroje dilgėlinė skirstoma į dvi pagrindines formas: ūminę ir lėtinę. Ūminė dilgėlinė paprastai trunka iki šešių savaičių ir dažniausiai susijusi su alergine reakcija, infekcija ar kitu išoriniu veiksniu. Lėtinė dilgėlinė trunka ilgiau nei šešias savaites, dažnai be aiškios priežasties, o simptomai gali kartotis beveik kasdien. Lėtinė forma gali smarkiai paveikti gyvenimo kokybę, sukelti miego sutrikimus, emocinį stresą ir nuolatinį diskomfortą.

Svarbu suprasti, kad dilgėlinė nėra užkrečiama ir neplinta nuo žmogaus žmogui. Ji taip pat nėra paveldima liga, nors tam tikri autoimuniniai ar alerginiai polinkiai šeimoje gali padidinti riziką. Dažniausiai bėrimai išnyksta be pėdsakų, tačiau kartais gali lydėti ir gilesni audinių patinimai, vadinami angioedema, kurie pasireiškia labiau paburkusiomis lūpomis, vokais ar rankomis.

Dilgėlinės simptomai

Dilgėlinės simptomai dažniausiai pasireiškia staiga ir gali keistis per kelias minutes ar valandas. Tipiškiausias požymis yra pūkšlės – iškilę, rausvi ar balkšvi odos plotai, kurie intensyviai niežti. Šios pūkšlės gali būti įvairaus dydžio, nuo kelių milimetrų iki delno dydžio, o kartais tarpusavyje susilieti į didelius odos plotus. Būdinga, kad jos greitai atsiranda ir taip pat greitai gali išnykti, palikdamos odą be randų ar pleiskanojimo.

Dilgėlinės bėrimai gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, tačiau ypač dažnai pastebimi ant rankų, kojų, liemens ir veido. Kai kuriems žmonėms jie atsiranda tik tam tikrose kūno vietose, pavyzdžiui, ties spaudimo ar trinties zonomis. Neretai simptomai būna labiau ryškūs vakare arba po fizinio aktyvumo, streso ar karšto dušo, nes šie veiksniai skatina kraujagyslių išsiplėtimą ir histamino aktyvumą.

Be niežtinčių odos išbėrimų, kai kuriems pacientams gali pasireikšti deginimo jausmas ar skausmas odos pažeidimo vietose. Sunkesniais atvejais atsiranda angioedema – gilesnių odos sluoksnių patinimas, dažniausiai aplink akis, lūpas, rankas, kojas arba lytinius organus. Angioedema gali būti neskausminga, tačiau dažnai sukelia tempimo pojūtį ir gali atrodyti grėsmingai. Jei patinimas apima liežuvį ar gerklę, tai laikoma pavojingu simptomu, galinčiu sutrikdyti kvėpavimą.

Simptomų trukmė labai individuali. Vienos pūkšlės paprastai išnyksta per 30 minučių ar kelias valandas, tačiau bėrimai gali atsirasti naujose vietose, sukurdami nuolat besikeičiantį vaizdą. Esant ūminei dilgėlinei, diskomfortas dažniausiai trunka kelias dienas, o lėtinės formos atveju – gali tęstis mėnesius ar net metus.

Dilgėlinės priežastys

Dilgėlinės priežastys gali būti labai įvairios, o kai kuriais atvejais jų nepavyksta nustatyti net atlikus išsamius tyrimus. Ji atsiranda tada, kai imuninė sistema suaktyvina putliąsias ląsteles, kurios į kraują išskiria histaminą ir kitus uždegiminius mediatorius. Dėl to išsiplečia smulkiosios kraujagyslės, atsiranda paraudimas, patinimas ir niežulys. Šį procesą gali paskatinti tiek išoriniai dirgikliai, tiek vidinės organizmo reakcijos.

Ūminė dilgėlinė dažniausiai susijusi su alerginėmis reakcijomis. Vienos iš dažniausių priežasčių yra tam tikri maisto produktai, ypač riešutai, kiaušiniai, pieno produktai, vėžiagyviai ar žuvis. Taip pat ją gali sukelti vaistai, pavyzdžiui, penicilino grupės antibiotikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ar tam tikri skausmą malšinantys preparatai. Kita dažna priežastis – vabzdžių įgėlimai, kurie jautresniems žmonėms gali sukelti tiek dilgėlinę, tiek sistemines alergines reakcijas.

Ne mažiau reikšmingi yra nealerginiai veiksniai. Infekcijos, ypač virusinės – kvėpavimo takų, virškinimo sistemos ar net paprastas peršalimas – dažnai lemia ūminės dilgėlinės atsiradimą. Temperatūros pokyčiai, fizinis krūvis, spaudimas odai, karštis, šaltis, vanduo ar net saulės spinduliai gali išprovokuoti vadinamąją fizinę dilgėlinę. Kai kuriems žmonėms būdinga cholinerginė dilgėlinė, kuri atsiranda pakilus kūno temperatūrai, pavyzdžiui, po sporto ar karšto dušo.

Lėtinė dilgėlinė dažnai neturi aiškios priežasties ir vadinama lėtine spontanine dilgėline. Tyrimai rodo, kad daliai pacientų ją sukelia autoimuniniai mechanizmai, kai organizmas klaidingai atakuoja savo putliąsias ląsteles, sukeldamas nuolatinį histamino išsiskyrimą. Ši forma gali trukti mėnesius ar net metus, o priepuoliai dažnai pasikartoja be akivaizdaus dirgiklio. Stresas ir emocinė įtampa taip pat laikomi svarbiais paūmėjimus lemiančiais veiksniais, nes nervų sistema yra glaudžiai susijusi su imunine reakcija.

Kartais dilgėlinę gali sukelti medžiagos, su kuriomis susiduriama kasdien, tačiau ne visi žmonės į jas reaguoja vienodai. Tai gali būti tam tikra kosmetika, valymo priemonės, lateksas ar net stiprūs kvapai. Kai kurios lėtinės infekcijos, hormonų pokyčiai ar skydliaukės sutrikimai taip pat gali turėti įtakos šios būklės atsiradimui.

Dilgėlinės gydymas

Dilgėlinės gydymas priklauso nuo jos pobūdžio, trukmės ir priežasties, tačiau pagrindinis tikslas visada yra sumažinti simptomus ir kontroliuoti būklės pasikartojimą. Kadangi dilgėlinė dažnai atsiranda dėl histamino išsiskyrimo, pirmo pasirinkimo gydymo priemonė beveik visais atvejais yra antihistamininiai vaistai. Modernūs antihistamininiai preparatai veikia ilgai, nesukelia mieguistumo ir dažnai yra pakankami net lėtinės formos simptomams suvaldyti.

Esant lengvai ar vidutinio sunkumo dilgėlinei, gydytojai dažniausiai rekomenduoja antrosios kartos antihistamininius vaistus. Jei simptomai išlieka, dozę galima didinti iki keturių kartų, tačiau tai visada turi būti daroma pagal gydytojo nurodymus. Kai kuriems pacientams prireikia papildomų priemonių – kartais trumpai skiriami geriamieji kortikosteroidai, ypač jei bėrimai labai intensyvūs arba kartu pasireiškia angioedema. Vis dėlto steroidai nėra skirti ilgalaikiam gydymui, nes gali sukelti šalutinį poveikį.

Lėtinės spontaninės dilgėlinės atveju, kai įprasti antihistamininiai vaistai neveiksmingi, taikomi modernesni gydymo metodai. Vienas iš dažniausiai naudojamų biologinių vaistų yra omalizumabas – injekcinis preparatas, blokuojantis IgE antikūnus ir padedantis sumažinti pernelyg aktyvų imuninį atsaką. Šis gydymas dažnai suteikia palengvėjimą pacientams, kurie metų metus kentė nuolatinius simptomus. Kai kuriais sunkiais atvejais taip pat gali būti taikomi imunitetą moduliuojantys vaistai, tokie kaip ciklosporinas.

Kartu su vaistais svarbu atsižvelgti į gyvenimo būdo korekcijas. Patariama vengti žinomų provokuojančių veiksnių, jei jie nustatyti. Odos priežiūra taip pat turi įtakos – rekomenduojama rinktis švelnius, kvapiklių neturinčius prausiklius ir kremus, vengti labai karšto vandens bei staigių temperatūros pokyčių. Tai svarbu ypač tiems, kuriems nustatyta fizinė dilgėlinės forma.

Natūralios priemonės gali būti naudingos, tačiau jų poveikis paprastai papildomas. Vėsūs kompresai sumažina niežulį ir patinimą, o kai kurios žolelės ar papildai (pvz., vitamino D papildai) tiriami kaip galimi simptomus mažinantys veiksniai. Vis dėlto bet kokios papildomos priemonės turėtų būti derinamos su gydytoju, ypač jei pacientas vartoja kitus vaistus.

Kaip pastebi alergologijos ekspertas dr. Marcus Maurer iš Charité universitetinės ligoninės Berlyne, „šiuolaikinis dilgėlinės gydymas leidžia efektyviai kontroliuoti net sunkias lėtinės formos apraiškas, tačiau svarbiausia yra individualus požiūris ir nuoseklus gydymo plano laikymasis.“ Ši įžvalga pabrėžia, kad tinkamas gydymas visada turi būti pritaikytas pagal paciento būklę ir reakciją į vaistus.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Dažniausios dilgėlinės priežastys ir jų ypatumai

Šaltiniai

Bernstein, J. A., Lang, D. M., Khan, D. A., Craig, T. et al. (2014). The diagnosis and management of acute and chronic urticaria: 2014 update. Journal of Allergy and Clinical Immunology, 133(5), 1270–1277.

Maurer, M., Weller, K., Bindslev-Jensen, C. et al. (2011). Unmet clinical needs in chronic spontaneous urticaria—a GA²LEN task force report. Allergy, 66(3), 317–330.