Disleksija – kas tai ir kaip ją atpažinti?

Disleksija – tai specifinis mokymosi sutrikimas, pasireiškiantis sunkumais mokantis skaityti, rašyti ar tiksliai atpažinti žodžius. Tai nėra liga ar intelekto stoka, o neurologinės kilmės ypatumas, susijęs su tuo, kaip žmogaus smegenys apdoroja kalbos garsus ir juos susieja su rašmenimis. Disleksija gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai ji diagnozuojama vaikystėje, kai vaikas pradeda mokytis skaityti ir rašyti.

Skirtingai nei kiti mokymosi sutrikimai – pavyzdžiui, disgrafija (rašymo sunkumai) ar diskalkulija (matematikos sunkumai) – disleksija pirmiausia paveikia skaitymo gebėjimą, tačiau gali turėti įtakos ir atminčiai, dėmesiui bei kalbos suvokimui.

Tyrimai rodo, kad disleksija yra gana dažna – ja gali sirgti nuo 5 iki 10 procentų vaikų visame pasaulyje. Kai kuriais duomenimis, berniukams šis sutrikimas nustatomas dažniau nei mergaitėms. Pasak JAV Nacionalinio sveikatos instituto (NIH), dauguma atvejų yra įgimti – t. y. smegenys iš prigimties kitaip apdoroja kalbos garsus, o tai apsunkina skaitymo mokymąsi net tada, kai intelektas yra vidutinis ar aukštesnis.

Pasak prof. Sally Shaywitz, Jeilio universiteto Disleksijos ir kūrybiškumo centro direktorės:

„Disleksija nėra tinginystės ar nesimokymo rezultatas. Tai biologinės kilmės skirtumas, dėl kurio smegenys kitaip susieja garsus su simboliais. Šis skirtumas nėra trūkumas – tai tiesiog kitoks mąstymo būdas.“
(Šaltinis: Yale Center for Dyslexia & Creativity, 2020 m.)

Svarbu pabrėžti, kad disleksija neturi nieko bendra su intelektu. Daugybė žymių mokslininkų, menininkų ir išradėjų – įskaitant Albertą Einšteiną, Leonardo da Vinci, Waltą Disney – turėjo disleksijos požymių, tačiau jų kūrybiškas mąstymas ir gebėjimas matyti pasaulį kitaip tapo jų stiprybe.

Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad disleksija yra visuomenės įvairovės dalis, o ne defektas. Tokie žmonės dažnai pasižymi itin geru erdviniu mąstymu, kūrybiškumu ir gebėjimu mąstyti nestandartiškai. Tinkamai atpažinus disleksiją ir suteikus paramą, galima pasiekti puikių rezultatų tiek mokykloje, tiek profesinėje veikloje.

Disleksijos priežastys

Nors disleksijos reiškinys yra gerai žinomas, tikslios jos atsiradimo priežastys iki šiol nėra visiškai aiškios. Vis dėlto daugelio mokslinių tyrimų duomenys sutaria dėl vieno – disleksija turi neurologinį ir genetinį pagrindą. Tai reiškia, kad šį sutrikimą lemia ne aplinkos ar mokymo klaidos, o tam tikri smegenų vystymosi ir veiklos skirtumai.

Genetiniai veiksniai

Mokslininkai nustatė, kad disleksija dažnai pasitaiko šeimose, todėl manoma, kad šis sutrikimas yra paveldimas. Jei vienas iš tėvų turi disleksijos požymių, tikimybė, jog juos turės ir vaikas, gali siekti net iki 50%. Tai patvirtina daugybė genetinių tyrimų, tarp jų ir dr. Jeffrey Gilger (University of California) darbai, kuriuose nurodoma, jog tam tikri genai, susiję su smegenų žievės vystymusi, daro įtaką kalbos apdorojimui.

Pasak dr. Guinevere Eden, neurobiologės iš Georgetown universiteto:

„Smegenų vaizdavimo tyrimai rodo, kad disleksija sergančių asmenų smegenų srityse, atsakingose už kalbos apdorojimą, aktyvumas yra mažesnis. Tai aiškiai įrodo biologinį šio sutrikimo pagrindą.“
(Šaltinis: Georgetown University Medical Center, 2016 m.)

Smegenų veiklos ir struktūros ypatumai

Disleksija sergančių žmonių smegenys apdoroja rašytinę informaciją kitaip. Paprastai skaitymo procesą valdo kairysis smegenų pusrutulis, tačiau disleksijos atveju aktyvesnis gali būti dešinysis – tai lemia lėtesnį teksto suvokimą ir garsų susiejimą su raidėmis.
MRT (magnetinio rezonanso tomografijos) tyrimai parodė, kad disleksijos metu sutrinka ryšiai tarp smegenų sričių, atsakingų už fonologinį apdorojimą – gebėjimą suskaidyti žodžius į garsus ir juos atpažinti.

Prenataliniai ir perinataliniai veiksniai

Disleksijos raidai gali turėti įtakos nėštumo ar gimdymo metu patirti sutrikimai. Pavyzdžiui, deguonies trūkumas, ankstyvas gimimas, infekcijos ar sudėtingas gimdymas gali paveikti smegenų vystymąsi.
Be to, kai kurie tyrimai mini, kad disleksija dažniau diagnozuojama kairiarankiams – tai gali būti susiję su smegenų asimetrijos ypatumais.

Aplinkos ir raidos veiksniai

Nors genetika vaidina pagrindinį vaidmenį, ankstyvoji vaikystės aplinka taip pat yra svarbi. Jei vaikui trūksta kalbinės stimuliacijos, jei su juo mažai kalbama ar neskaitoma, gali išryškėti papildomi skaitymo sunkumai. Tačiau svarbu pabrėžti – tai nėra disleksijos priežastis, o veikiau veiksnys, galintis apsunkinti jos požymius.

Disleksija nėra tėvų ar mokytojų kaltė

Vienas iš didžiausių visuomenės mitų – kad disleksiją sukelia prastas mokymas ar tėvų aplaidumas. Tai netiesa. Disleksija – įgimtas neurologinis sutrikimas, nepriklausantis nuo auklėjimo, motyvacijos ar pastangų. Štai kodėl svarbiausia – laiku ją atpažinti ir suteikti tinkamą pagalbą, o ne ieškoti kaltų.

Kaip atpažinti disleksiją – pagrindiniai požymiai

Disleksijos požymiai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, sutrikimo formos ir asmeninių gebėjimų, todėl svarbu suprasti, kad nėra vieno „standartinio“ disleksijos modelio. Kai kuriems žmonėms disleksija pasireiškia vos pastebimais sunkumais, o kitiems – akivaizdžiais skaitymo, rašymo ar kalbos suvokimo sutrikimais. Tačiau laiku atpažinti simptomai gali reikšmingai pagerinti vaiko ar suaugusiojo gyvenimo kokybę.

Ankstyvieji požymiai ikimokykliniame amžiuje

Disleksijos ženklai gali išryškėti dar prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą. Tėvai dažnai pastebi, kad vaikas:

• vėluoja pradėti kalbėti arba turi ribotą žodyną savo amžiui;
• painioja garsus, sunkiai taria ilgesnius žodžius;
• nesugeba atpažinti žodžių, kurie skamba panašiai;
• maišo sąvokas, susijusias su laiku ir erdve (pvz., „vakar“, „rytoj“, „po“, „prieš“);
• nesupranta rimo ar negali pasakyti, kokie žodžiai skamba panašiai;
• sunkiai įsimena eilėraščius ar dainelių žodžius.

Tokie požymiai nebūtinai reiškia disleksiją, tačiau gali būti pirmieji signalai, kad kalbos ir garsų apdorojimo gebėjimai vystosi kitaip.

Mokyklinio amžiaus vaikų simptomai

Kai vaikas pradeda mokytis skaityti ir rašyti, disleksija pasidaro akivaizdesnė. Mokytojai ar tėvai dažnai pastebi, kad vaikas:

• skaitydamas daro klaidas – keičia, praleidžia ar apverčia raides;
• lėtai skaito – skiemenuoja, o ne skaito žodžius iš karto;
• prastai supranta perskaitytą tekstą, net jei jį perskaitė garsiai;
• sunkiai perkelia garsus į raides – rašydamas maišo skiemenis, netaiko taisyklių;
• greitai pamiršta instrukcijas ar sunkiai laikosi nuoseklumo;
• vengia skaitymo ar rašymo užduočių dėl patiriamo streso.

Pasak britų neuropsichologės prof. Margaret Snowling (Oxford University):

„Vaikai, turintys disleksiją, dažnai klaidingai laikomi mažiau gabiais, tačiau iš tikrųjų jų intelektas būna normalus ar net aukštesnis. Problema slypi ne žiniose, o smegenų gebėjime apdoroti garsinę informaciją.“
(Šaltinis: Oxford University Department of Experimental Psychology, 2018 m.)

Paauglių ir suaugusiųjų disleksijos apraiškos

Jei disleksija nebuvo atpažinta vaikystėje, ji gali lydėti žmogų ir suaugus. Tokie asmenys dažnai pastebi, kad:

• skaitymas vis dar lėtas ar reikalauja didelės koncentracijos;
• rašydami daro klaidų net būdami išsilavinę;
• pamiršta vardus, datas ar žodžius, ypač kalbėdami spontaniškai;
• patiria sunkumų su užsienio kalbomis ar sudėtingu tekstu;
• turi žemą pasitikėjimą savimi dėl skaitymo sunkumų.

Tokie požymiai gali trukdyti mokslams ar darbui, tačiau šiandien egzistuoja daugybė priemonių ir technologijų, padedančių žmonėms su disleksija dirbti efektyviai ir savarankiškai.

Kada kreiptis į specialistus?

Jei tėvai, mokytojai ar pats žmogus pastebi aukščiau minėtus požymius, verta pasikonsultuoti su specialistais – logopedu, specialiuoju pedagogu ar psichologu. Jie gali atlikti vertinimą ir nustatyti, ar sutrikimas atitinka disleksijos kriterijus.
Kuo anksčiau diagnozuojama disleksija, tuo lengviau pritaikyti tinkamas pagalbos strategijas ir išvengti emocinių problemų, kurios dažnai kyla dėl nesupratimo ar neigiamos patirties mokykloje.

Disleksijos diagnozavimas

Tiksli ir laiku atlikta disleksijos diagnozė yra esminis žingsnis, siekiant suteikti vaikui ar suaugusiajam tinkamą pagalbą. Disleksijos nustatymas nėra vien tik gebėjimų patikrinimas – tai išsamus vertinimo procesas, apimantis įvairias pažintines, kalbines ir psichologines sritis.

Disleksiją galima diagnozuoti tik kompleksiškai įvertinus žmogaus gebėjimus – kalbą, skaitymą, rašymą, atmintį, dėmesio koncentraciją ir mokymosi įgūdžius. Šį procesą dažniausiai atlieka specialistų komanda, kuri įvertina tiek vaiko stipriąsias, tiek silpnąsias puses.

Kas atlieka disleksijos vertinimą?

Disleksijos diagnozavimu paprastai užsiima:

• logopedas, kuris vertina kalbos, garsinės analizės ir skaitymo gebėjimus;
• psichologas, kuris tiria atmintį, dėmesį, suvokimą ir emocinę būklę;
• specialusis pedagogas, kuris analizuoja mokymosi procesus, rašybą, skaitymo techniką ir nuoseklumą.

Šie specialistai kartu sudaro kompleksinę išvadą, kurioje nurodoma, ar žmogaus patiriami sunkumai atitinka disleksijos kriterijus.

Kur kreiptis Lietuvoje?

Lietuvoje disleksija oficialiai nustatoma Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje (PPT). Šiose įstaigose vaikai ir jų tėvai gali kreiptis nemokamai, gavę rekomendaciją iš mokyklos ar šeimos gydytojo. Vertinimas atliekamas keliais etapais:

1. Pokalbis su tėvais ir mokytoju, siekiant suprasti vaiko elgesį, mokymosi istoriją, patirtus sunkumus.
2. Vaiko vertinimas testais – jie apima kalbos suvokimą, skaitymo greitį, rašybą, žodyno apimtį ir darbo atmintį.
3. Išvados pateikimas ir rekomendacijos – specialistai pateikia išsamų aprašą, kokios sritys reikalauja pagalbos ir kokios priemonės gali būti veiksmingiausios.

Kaip atliekamas vertinimas?

Disleksijos įvertinimas nėra vienkartinis testas. Tai procesas, apimantis:

• standartizuotus skaitymo testus, kurie nustato skaitymo tikslumą, greitį ir teksto suvokimą;
• fonologinio suvokimo testus, matuojančius, kaip žmogus atpažįsta ir suskaido garsus žodyje;
• darbinės atminties testus, kurie padeda nustatyti, ar žmogui sunku išlaikyti informaciją galvoje atliekant užduotį;
• rašybos ir klausymo užduotis, kurios padeda suprasti, ar klaidos kyla dėl girdimų garsų neatitikimo su rašmenimis.

Pasak dr. Nadine Gaab, Harvardo universiteto neurologės, tyrinėjančios vaikų mokymosi sutrikimus:

„Kuo anksčiau disleksija atpažįstama, tuo lengviau kompensuoti skaitymo sunkumus. Ankstyva diagnozė leidžia vaikui pasinaudoti smegenų plastiškumu ir efektyviau lavinti skaitymo įgūdžius.“
(Šaltinis: Harvard Medical School, 2020 m.)

Diagnozės reikšmė

Gauti disleksijos diagnozę nereiškia ribojimų, priešingai – tai suteikia galimybę individualizuoti mokymąsi ir gauti reikalingą pagalbą. Gavus išvadą iš PPT ar privačių specialistų, mokykla privalo:

• pritaikyti mokymosi tempą ir užduotis;
• naudoti pagalbines priemones (garsinius tekstus, vizualines medžiagas);
• teikti logopedinę pagalbą ar specialų ugdymo planą.

Diagnozė taip pat padeda tėvams ir pedagogams suprasti, kad vaiko sunkumai nėra tinginystės ar motyvacijos stoka, o reali neurologinė būklė, reikalaujanti kitokio mokymo metodo.

Ar disleksija išgydoma? Kaip padėti vaikui ar suaugusiajam?

Vienas dažniausiai užduodamų klausimų tėvų ir mokytojų – ar disleksija išgydoma? Atsakymas – disleksija nėra liga, todėl jos „išgydyti“ tradicine prasme neįmanoma. Tačiau, taikant tinkamas priemones, galima reikšmingai sumažinti jos poveikį ir išmokti kompensuoti sunkumus taip, kad žmogus galėtų sėkmingai mokytis, dirbti ir gyventi visavertį gyvenimą.

Disleksija – ne liga, o mokymosi skirtumas

Medicininės disleksijos sampratos šiuolaikiniai mokslininkai atsisako. Ji traktuojama kaip smegenų informacijos apdorojimo ypatumas – tai kitoks būdas suvokti, išmokti ir prisiminti informaciją. Disleksiją turintys žmonės gali būti itin kūrybingi, gebėti mąstyti vizualiai ar konceptualiai, todėl jiems tinka kitokie mokymosi metodai.

Pasak prof. Maryanne Wolf, kognityvinės neuromokslininkės iš Kalifornijos universiteto:

„Disleksija nėra defektas, tai kitoks kelias skaitymo sistemai pasiekti tikslą. Svarbiausia – ne bandyti ištaisyti vaiką, o padėti jam atrasti savo mokymosi kelią.“
(Šaltinis: University of California, Los Angeles, 2018 m.)

Pagalbos priemonės ir metodai

Efektyviausia pagalba pasiekiama taikant individualizuotas, struktūruotas programas, kurios lavina skaitymo ir kalbos įgūdžius. Pagrindiniai pagalbos principai apima:

1. Logopedinė pagalba

Logopedai moko vaikus garsų analizės ir sintezės, stiprina garsinės atminties įgūdžius, padeda atpažinti ir susieti garsus su raidėmis. Tokios užduotys lavina fonologinį suvokimą – pagrindinį disleksijos sunkumų šaltinį.

2. Specializuotos metodikos

Pasaulyje plačiai naudojamos tokios metodikos kaip Orton–Gillingham, Wilson Reading System ar Barton. Jos grindžiamos „daugiasensoriniu mokymosi principu“, kai informacija perteikiama per kelis pojūčius: regėjimą, klausą, lytėjimą ir judesį. Tai padeda sustiprinti neuroninius ryšius ir pagerinti skaitymo įgūdžius.

3. Ankstyva intervencija

Kuo anksčiau pradedama pagalba, tuo didesnė tikimybė pasiekti gerų rezultatų. Vaikystėje smegenys yra itin plastiškos, todėl specialusis mokymas šiuo laikotarpiu yra efektyviausias.

4. Pagalba suaugusiesiems

Suaugusieji taip pat gali tobulinti skaitymo įgūdžius pas logopedą ar naudodamiesi specialiomis programėlėmis (pvz., „Ginger“, „Grammarly“, „ClaroRead“). Technologijos leidžia kompensuoti skaitymo sunkumus per teksto skaitymo balsu funkcijas ar garso įrašus.

Psichologinė ir emocinė parama

Disleksija dažnai paveikia ne tik mokymosi procesą, bet ir emocinius bei socialinius aspektus. Dėl nuolatinių nesėkmių mokykloje vaikai gali patirti stresą, nerimą, net depresiją.
Todėl itin svarbu:

• skatinti vaiką už pastangas, o ne tik rezultatus;
• vengti lyginimo su kitais vaikais;
• kurti aplinką, kurioje klaidos laikomos natūralia mokymosi dalimi;
• tėvams patiems gauti informacijos apie disleksiją – supratimas padeda mažinti kaltės jausmą ir stresą šeimoje.

Britų psichologas Tony Attwood pabrėžia:

„Vaikai su disleksija nėra „sulūžę“ – jie tiesiog mokosi kitaip. Kuo anksčiau suaugusieji tai supras, tuo didesnę galią turės padėti jiems atsiskleisti.“
(Šaltinis: British Psychological Society, 2017 m.)

Mokytojų ir tėvų vaidmuo

Tėvai ir pedagogai yra pagrindiniai pagalbos ramsčiai. Jie gali:

• pritaikyti mokymosi aplinką – daugiau vizualinės medžiagos, trumpesnės užduotys;
• naudoti garso knygas, spalvotus skaitymo filtrus ar skaitymo programėles;
• mokyti vaiką suskirstyti užduotis į mažesnius etapus;
• skatinti domėtis sritimis, kuriose vaikas jaučiasi stiprus – tai didina savivertę.

Reguliari komunikacija tarp mokyklos, tėvų ir specialistų yra būtina siekiant užtikrinti nuoseklų progresą.

Disleksijos prevencija ir švietimas visuomenėje

Disleksija – tai ne tik individualus žmogaus iššūkis, bet ir visuomeninis klausimas. Kuo daugiau žinių apie šį sutrikimą turi tėvai, mokytojai ir specialistai, tuo anksčiau galima suteikti pagalbą ir išvengti ilgalaikių pasekmių. Disleksijos prevencija iš esmės reiškia ankstyvą atpažinimą, švietimą ir sistemingą paramos kultūros kūrimą, o ne tiesiog ligos prevenciją tradicine prasme.

Ankstyvas atpažinimas – geriausia prevencijos forma

Pirmieji disleksijos ženklai gali pasireikšti jau darželyje, todėl labai svarbu, kad pedagogai ir tėvai žinotų, į ką atkreipti dėmesį. Jei vaikas lėtai įsisavina garsus, painioja skiemenis, sunkiai išmoksta eilėraščius ar daineles – tai signalas, kad verta kreiptis į logopedą ar specialistą.

Ankstyvas reagavimas leidžia:

• užkirsti kelią emocinėms pasekmėms, kurios dažnai kyla dėl nesupratimo ar menko pasitikėjimo savimi;
• greičiau pritaikyti individualizuotas mokymosi priemones;
• sumažinti skaitymo ir rašybos sunkumų mastą mokykliniame amžiuje.

Kaip teigia prof. Nadine Gaab (Harvard Medical School):

„Kiekvienas mėnuo, praleistas nelaukiant, kol vaikas „pavys“, yra galimybė sustiprinti jo skaitymo gebėjimus. Disleksijos atpažinimas dar iki pirmos klasės gali pakeisti vaiko gyvenimo eigą.“
(Šaltinis: Harvard Medical School, 2021 m.)

Mokytojų švietimas ir sistemos parengimas

Disleksijos prevencija neįmanoma be tinkamai paruoštų mokytojų. Daugelis pedagogų, ypač pradinėse klasėse, pirmieji pastebi skaitymo sunkumus, todėl nuo jų priklauso, ar vaikas gaus reikiamą pagalbą laiku.

Norint užtikrinti kokybišką švietimą:

• būtina įtraukti disleksijos ir kitų mokymosi sutrikimų temas į mokytojų rengimo programas;
• organizuoti mokymus apie fonologinio suvokimo lavinimą, struktūruotus skaitymo metodus ir emocinį palaikymą;
• mokyklose turėtų veikti aiški sistema, kaip reaguoti, kai kyla įtarimų dėl mokymosi sunkumų.

Toks požiūris atitinka britų „Special Educational Needs and Disabilities (SEND)“ modelį, pagal kurį kiekviena mokykla turi turėti koordinatorių, atsakingą už mokymosi sunkumų turinčių vaikų stebėjimą ir pagalbos teikimą.

Tarptautinė disleksijos savaitė – visuomenės švietimo pavyzdys

Kiekvienais metais spalio 5–10 dienomis minima Tarptautinė disleksijos savaitė. Jos tikslas – didinti visuomenės supratimą, mažinti stigmatizaciją ir pasidalinti naujausiais tyrimais bei pagalbos metodais.
Šios iniciatyvos metu vyksta seminarai, paskaitos, mokyklų projektai ir kampanijos, skatinančios tėvus, mokytojus ir vaikus kalbėti apie skaitymo sunkumus be gėdos ar kaltės jausmo.

Pasak dr. Kate Saunders, buvusios „British Dyslexia Association“ vadovės:

„Visuomenė turi suprasti, kad disleksija nėra kliūtis būti sėkmingam. Didžiausia problema – ne disleksija, o informacijos trūkumas ir stereotipai.“
(Šaltinis: British Dyslexia Association, 2019 m.)

Švietimas kaip socialinės įtraukties garantas

Visuomenės informuotumas padeda mažinti disleksiją turinčių žmonių socialinę atskirtį. Kai skaitymo sunkumai atpažįstami anksti, žmogus išvengia pasitikėjimo savimi praradimo, o mokykla ar darbdavys gali pasiūlyti tinkamą pagalbą – tai leidžia disleksiją turintiems asmenims pilnai integruotis į švietimo sistemą ir darbo rinką.

Svarbu, kad:

• būtų sudaromos vienodos galimybės egzaminuose ir studijose, pritaikant sąlygas (pvz., daugiau laiko skaitymui, teksto skaitymas balsu);
• valstybės institucijos kurtų viešas informacines kampanijas apie disleksijos požymius ir pagalbos būdus;
• visuomenėje vyrautų požiūris, kad mokymosi skirtumai – ne kliūtis, o žmogaus įvairovės dalis.

Ateities perspektyvos

Šiuolaikinės technologijos suteikia naujų galimybių disleksijos prevencijai ir pagalbai – nuo automatinių skaitymo programų iki dirbtinio intelekto pagrindu veikiančių kalbos analizės įrankių.
Vis dėlto, kaip pabrėžia prof. John Stein (Oxford University), vien technologijų nepakanka:

„Svarbiausia – žmonių požiūris. Disleksijos problemą sprendžia ne tik technologijos, o empatija, supratimas ir išsilavinimas.“
(Šaltinis: Oxford Dyslexia Research Centre, 2020 m.)

DUK – Dažniausiai užduodami klausimai apie disleksiją