Kaip sustabdyti Parkinsono ligą?

Parkinsono liga – tai lėtinė, progresuojanti neurologinė liga, kuri pirmiausia paveikia judesių kontrolę, tačiau laikui bėgant gali sukelti ir nemotorinius simptomus: miego sutrikimus, nuotaikos pokyčius, pažintinių funkcijų silpnėjimą. Liga išsivysto dėl dopaminą gaminančių nervinių ląstelių nykimo tam tikrose smegenų srityse, ypač juodojoje medžiagoje (substantia nigra).

Klausimas „kaip sustabdyti Parkinsono ligą?“ yra vienas dažniausių tarp pacientų ir jų artimųjų. Jis atspindi natūralų siekį ne tik sumažinti simptomus, bet ir pakeisti pačios ligos eigą. Mediciniškai svarbu aiškiai atskirti tai, kas šiuo metu yra moksliškai įrodyta, nuo viltingų, bet nepatvirtintų teiginių.

Ar Parkinsono ligą galima sustabdyti?

Šiuo metu nėra gydymo metodo, kuris galėtų visiškai sustabdyti Parkinsono ligos progresavimą. Tai atitinka tarptautinį neurologijos ekspertų konsensusą. Parkinsono liga laikoma neurodegeneracine, t. y. tokia, kurios metu palaipsniui žūsta tam tikros nervinės ląstelės, ir šio proceso visiškai nutraukti dar nepavyksta.

Svarbu suprasti, ką reiškia žodis „sustabdyti“ medicinos kontekste. Pacientai dažnai jį supranta kaip ligos neprogresavimą arba simptomų neblogėjimą. Medicinoje kalbama apie:

• ligos progresavimo lėtinimą,
• simptomų kontrolę,
• gyvenimo kokybės palaikymą kuo ilgesnį laiką.

JAV Nacionalinio neurologinių sutrikimų ir insulto instituto (NINDS) duomenimis, dabartinis gydymas yra skirtas simptomams mažinti, bet ne pačiai ligos priežasčiai pašalinti. Neurologas dr. James Beck, Parkinsono fondo vyriausiasis mokslinis vadovas, yra teigęs: „Šiuo metu mes galime labai efektyviai gydyti Parkinsono ligos simptomus, tačiau dar neturime terapijos, kuri patikimai sustabdytų neurodegeneracinį procesą.“

Tai nereiškia, kad gydymas yra neveiksmingas. Tinkamai parinkta terapija gali reikšmingai pagerinti kasdienį funkcionavimą ir sulėtinti simptomų blogėjimą, ypač jei liga diagnozuojama ankstyvoje stadijoje. Dėl šios priežasties vis dažniau vartojama sąvoka „ligos eigą modifikuojantis gydymas“, nors kol kas nė vienas metodas nėra oficialiai patvirtintas kaip ligą stabdantis.

Kas lemia Parkinsono ligos progresavimą?

Parkinsono ligos eiga nėra vienoda visiems pacientams. Vieniems simptomai progresuoja lėčiau ir išlieka lengvi daugelį metų, kitiems liga vystosi greičiau ir anksčiau sukelia reikšmingą funkcijos sutrikimą. Šiuos skirtumus lemia keli tarpusavyje susiję biologiniai ir aplinkos veiksniai.

Pagrindinis Parkinsono ligos progresavimo mechanizmas yra dopaminą gaminančių neuronų nykimas smegenų juodojoje medžiagoje. Dopaminas yra būtinas sklandžiai judesių kontrolei, o jo trūkumas sukelia būdingus ligos simptomus: drebulį, raumenų rigidiškumą, judesių sulėtėjimą.

Vienas svarbiausių patologinių procesų – alfa-sinukleino baltymo kaupimasis nervinėse ląstelėse. Šis baltymas sudaro vadinamuosius Lewy kūnelius, kurie trikdo ląstelių veiklą ir galiausiai lemia jų žūtį. Manoma, kad būtent šis procesas yra esminė Parkinsono ligos progresavimo varomoji jėga.

Genetiniai veiksniai taip pat turi įtakos ligos eigai. Nors dauguma Parkinsono ligos atvejų nėra paveldimi, tam tikros genų mutacijos, pavyzdžiui, LRRK2 ar GBA, gali būti susijusios su greitesniu arba, priešingai, lėtesniu ligos progresavimu. Genetinis fonas gali lemti ir tai, kaip organizmas reaguoja į gydymą.

Ne mažiau svarbūs ir aplinkos bei gyvenimo būdo veiksniai. Tyrimai rodo, kad:

• mažas fizinis aktyvumas siejamas su greitesniu funkciniu blogėjimu,
• lėtinis stresas ir miego sutrikimai gali sustiprinti nemotorinius simptomus,
• gretutinės ligos, tokios kaip depresija ar širdies ir kraujagyslių sutrikimai, gali pabloginti bendrą ligos eigą.

Amžius diagnozės metu taip pat yra reikšmingas veiksnys. Jaunesniems pacientams Parkinsono liga dažnai progresuoja lėčiau, tačiau ilgainiui gali pasireikšti daugiau gydymo sukeltų komplikacijų. Vyresniems pacientams simptomai kartais progresuoja greičiau, ypač kalbant apie pusiausvyrą ir pažintines funkcijas.

Ar egzistuoja gydymas, stabdantis Parkinsono ligos eigą?

Šiuo metu nėra patvirtinto gydymo, kuris galėtų tiesiogiai sustabdyti Parkinsono ligos neurodegeneracinį procesą. Visi šiuolaikinėje klinikinėje praktikoje naudojami gydymo metodai yra orientuoti į simptomų palengvinimą ir funkcinių gebėjimų išsaugojimą, tačiau ne į pačios ligos priežasties pašalinimą.

Medicinoje vartojamas terminas „ligos eigą modifikuojantis gydymas“ reiškia intervencijas, kurios galėtų sulėtinti neuronų nykimą arba pakeisti ligos biologinius mechanizmus. Parkinsono ligos atveju tokie metodai intensyviai tiriami, tačiau kol kas nė vienas nėra pakankamai veiksmingas, kad būtų plačiai patvirtintas klinikiniam naudojimui.

Per pastaruosius dešimtmečius buvo atlikta daugybė klinikinių tyrimų, siekiant rasti ligą stabdančias terapijas. Tarp tirtų krypčių buvo:

• antioksidantai, tokie kaip vitaminas E,
• priešuždegiminiai vaistai,
• mitochondrijų funkciją gerinantys preparatai,
• alfa-sinukleino kaupimąsi mažinančios molekulės.

Deja, dauguma šių intervencijų klinikiniuose tyrimuose neparodė pakankamo efektyvumo. Kai kurie vaistai davė viltingų rezultatų laboratorinėse ar ankstyvosiose tyrimų fazėse, tačiau vėlesniuose etapuose jų nauda nebuvo patvirtinta.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama biologinei terapijai, įskaitant monokloninius antikūnus, nukreiptus prieš alfa-sinukleiną. Tačiau net ir šios pažangios terapijos kol kas tebėra tyrimų stadijoje. JAV neurologė dr. Patrik Brundin, vadovaujanti Van Andel instituto neurodegeneracinių ligų tyrimams, yra teigusi: „Alfa-sinukleinas yra patrauklus taikinys, tačiau dar reikia daug darbo, kad suprastume, kaip saugiai ir veiksmingai paveikti šį procesą žmonėms.“

Kaip šiuolaikinis gydymas gali sulėtinti ligos progresavimą?

Nors Parkinsono ligos progresavimo visiškai sustabdyti šiuo metu neįmanoma, tinkamai parinktas gydymas gali reikšmingai sulėtinti funkcinių gebėjimų blogėjimą ir ilgą laiką išlaikyti gerą gyvenimo kokybę. Šiuolaikinis požiūris grindžiamas individualizuotu gydymu, atsižvelgiant į simptomų pobūdį, ligos stadiją ir paciento bendrą sveikatos būklę.

Medikamentinis gydymas yra pagrindinė Parkinsono ligos terapijos dalis. Dopaminerginiai vaistai padeda kompensuoti dopamino trūkumą smegenyse ir mažina pagrindinius motorinius simptomus. Ankstyvas ir tinkamai dozuotas gydymas leidžia pacientams išlikti fiziškai aktyviems, o tai netiesiogiai prisideda prie lėtesnio funkcinio blogėjimo.

Be pagrindinių vaistų, svarbi ir nuolatinė gydymo schemos peržiūra. Parkinsono liga keičiasi laikui bėgant, todėl tai, kas buvo veiksminga ligos pradžioje, vėliau gali tapti nepakankama. Reguliarūs vizitai pas neurologą leidžia laiku koreguoti dozes, išvengti nepageidaujamų poveikių ir sumažinti motorinių komplikacijų riziką.

Ne mažiau svarbi yra daugiadalykė priežiūra. Tyrimai rodo, kad pacientai, kurie gauna ne tik vaistus, bet ir papildomą pagalbą, dažnai ilgiau išlaiko savarankiškumą. Tai apima:

• kineziterapiją, skirtą judesių koordinacijai ir pusiausvyrai,
• logopedinę pagalbą kalbos ir rijimo sutrikimams,
• ergoterapiją kasdieniams įgūdžiams palaikyti.

Šiuolaikinis gydymas taip pat apima nemotorinių simptomų kontrolę. Depresija, miego sutrikimai, skausmas ar autonominės nervų sistemos problemos gali reikšmingai pabloginti bendrą būklę, net jei motoriniai simptomai yra gerai kontroliuojami. Jų gydymas leidžia išlaikyti geresnį bendrą funkcionavimą ir sumažina ligos naštą.

Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)

Parkinsono ligos stadijos ir ligos progresavimas

Šaltiniai

Poewe, Werner, et al. “Parkinson disease.” Nature Reviews Disease Primers vol. 3 (2017): 17013.

Spillantini, Maria Grazia, et al. “Alpha-synuclein in Lewy bodies.” Nature vol. 388 (1997): 839–840.