Šuns dantenų gydymas – mano galvos skausmas

Pradėjo kaukti mūsų šuo. Ką ten kaukti, jis pradėjo žviegti, klykti ir inkšti sykiu. Aš būčiau nieko prieš, jei jis išsikauktų, kai būnu mokykloje, o naktį, kai visi miegame, savo vidinį žvėrį pasilaikytų ten, kur jam ir vieta – viduje. Bet kur tau… Visą dieną jis miega, o kaukti pradeda maždaug tada, kai aš padedu savo dantų šepetėlį ir traukiu į lovą. Nuostabu.

Mama sako, kad mūsų šuniui – dantenų uždegimas. Ir aš nė kiek nesistebiu. Netgi esu nustebintas, kaip toks nuostabus dalykas jam neprasidėjo anksčiau. Jei aš graužčiau kaulus su tokiu besotiškumu, kaip kad jis, man, jau seniausiai būtų sudegę ne tik dantenos, bet ir patys dantys.

Mama ir vėl paprašė pagooglinti. Paprašė? Jos prašymas skambėjo maždaug taip:

„Gyvūnų, keturkojų, šunų, kaulaėdžių dantenų gydymas, brangusis, kuo daugiau informacijos, tuo geriau!“ Ir visa tai nuskambėjo aštria liepiamąja nuosaka, su vos vos juntama prašymo gaidele. Na ką. Prašo, tai prašo. Mama pasakė, sūnus padarė. Sūnus nepadarė, mama dar kartą paprašė. Bet to gal geriau išvengti.
Gerai: Gyvūnų dantenų ligos, dantenų uždegimas, dantenų gydymas. Ką turim? Visi google straipsniai tik apie gyvūnų dantų gydymą. Nieko neužsimenama apie dantenas.
„Mama!!!“ Šaukiu iš viršaus.
„Ką?!“ Atsiliepia iš apačios.
„Rašo, kad tai labai subtilu ir dėl bet kokio gyvūnų dantenų gydymo reikia pasitarti su veterinarijos gydytoju.
„Puiku, važiuoju pas veterinarą. Nebegalima atsiklausyt. Ar tau kažko iš miesto reikia?“
„Šokolado…“ Nutęsiu. Puiku.