Kaip mama protinių dantų rovimu kovojo prieš mano pamokų ruošą

dantu rovimas

Niekad neskirdavau pieninių dantų, nuo protinių, bet atėjo toks laikas, kai mano mama, kaip visada, lyg niekur nieko įsirovė į mano kambarį, atsisėdo ir tarstelėjo:
„Protinių dantų rovimas. Googlini.“
Dievaži, lyg aš neturėčiau savų užsiėmimų. Ir apskritai: čia kareivinės, ar normali, normalios šeimos santvarka? Googlini… Eina sau… Siurbliuoji sūnaus kambarį!
Na, bet mama yra mama. Nieko nepadarysi, teks padėti.
„Nori rautis protinius dantis?“ klausiu nustebęs.
Mama tik žiūri į ekraną ir nieko nesako. Nujaučiu, kažką negero.
Pieniniai, pasirodo, yra tie, kurie iškrenta ankstyvoje jaunystėje, arba, kaip nutiko mano atveju – vaikystėje. Su protiniais, o ypač su protinių dantų rovimu – kur kas sudėtingesnė situacija. Jie ima ir užauga kada sugalvoję ir augimo metu ima pasiutusiai skaudėti. Taip stipriai, kad net pakyla temperatūra. Nejuokauju. Viską perskaičiau. Tuomet einama pas odontologą ir sveiki, vos pražydę dantys yra išraunami be jokio gailesčio. Lendu giliau. Paaiškėja, kad išrovus probleminius protinius dantis, išvengsite ir panaikinsite daug ligų, kurias sukelia aplink dantį susikaupusios apnašos ir besidauginančios bakterijos.
Na taip, mano mamą gal ir stačiokė, kartais įvirsta į kambarį nepasibeldusi, tačiau apie save pamąsto į priekį. Ir gerai. Nėra čia ko laukti tų skausmų. Išsiraus, paskaudės ir praeis. Nebus komplikacijų. Juk ne mažas vaikas, protinių dantų rovimas — juk ne kokia apendicito operacija.
„Gerai, išvažiuojam už penkiolikos minučių. Ruoškis.“
„Ką??? Mama, bet gi pamokos…“